Raudonas šviesoforas (Baigta)

81. Mėta.

Guliu aukštoj žolėj ir mano veidą šildo saulės spinduliai. Čia taip gera ir ramu. Visur kvepia gėlėmis ir pučia švelnus vėjelis. Aš mėgaujausi ramybę. Atsimerkiu ir matau žydra dangų, nėra nei vieno debesėlio. Tolumoje ošia miškas ir girdžiu paukščių giesmes. Čia rojus. Kažkur girdžiu balsus, bet jie tokie silpni, kad jų neapčiuopiu. Tada vėl užmerkiu akis ir grimstu į sapnų karalystę.

- Mažute, pabusk. Prašau.
Girdžiu švelnų balsą ir noriu jam atsakyti, bet neturiu jėgų. Vėl mane užliūliuoja ramybė.

- Jei viskas bus gerai.
Pažįstamas moteriškas balsas mane pažadina iš sapno. Jis skamba liūdnai ir man suspaudžia širdį. Bet čia pievoje taip gera. Dar ne... Dar nenoriu iš čia išeiti...

- Mėta, maldauju, nepalik manęs.
Vėl tas vyriškas balsas, dėl kurio mano širdis suspurda. Noriu dėl jo atmerkti akis, bet nerandu jėgų.

Man jau čia nebepatinka. Aš noriu vėl girdėti tą balsą. Žinau, kad tik dėl jo galėčiau gyventi. Bet šį kartą kai noriu prabusti man neleidžia tamsa. Ji dar nepasiruošusi manęs paleisti. Noriu sušukti, kad aš čia, bet kūnas neklauso...

- Dovydai, tu turi pailsėti.
Vėl tas moteriškas balsas, jis dabar skamba piktai. Kodėl ji pyksta? Aš noriu, kad tas vyras vėl kalbėtų ir būtų su manimi.

- Aš jos nepaliksiu.
Sušunka jis ir užlūžta jo balsas. Jis verkia? Kodėl jis verkia?

- Ššš, jai viskas bus gerai, dar praėjo tik keturios dienos.
Sušnabžda moteris. Keturios dienos? Kam viskas bus gerai?

Jaučiu, kaip mano ranką glosto kita ranka. Ji švelni, bet tvirtą. Pagaliau galiu jausti. Stengiuosi atmerkti akis, bet man skauda. Šūdas. Pasistengiu labiau ir jas atmerkiu, bet nuo šviesos intensyvumo kelis kart sumirksiu. Kur aš? Matau baltas lubas ir užuodžiu ligoninės kvapą. Bandau kalbėti, bet balso stygos neklauso, todėl pradedu kosėti. Šalia manęs kažkas sujuda.

- Mėta?
Sukužda Dovydas. Aš pasuku galvą link jo balso ir matau jo kūną palinkusį prie manęs.
- Mažute, girdi mane?
Nėrimas jo balse man suspaudžia širdį. Bandau kalbėti, bet nieko neišeina. Jis lyg supratęs, kad man sunku ištarti žodžius paspaudžia mygtuką šalia lovos ir paglosto skruostą. Tada vėl paima ranką.
- Jei mane girdi spustelk ranką.
Aš lengvai suspaudžiu jo pirštus. Jo akyse pasirodo ašaros.
- Dieve, tu tikrai atsigavai.
Sušnabžda jis ir pasilenkęs pakšteli į lūpas.

- Kas...
Vėl užstringu ir negaliu ištarti žodžių. Po velnių.

- Ššš, nekalbėk. Tuoj ateis sesutė. Viskas bus gerai.
Ir nusišypso tą savo tobulą šypseną, kuri mano pilve paleidžia spiečių drugelių.

Į palatą kaip tik tuo metu įeina sesutė. Jos veidas piktas, bet pamačiusi mano atmerktas akis sustoja.

- Tuoj pakviesiu gydytoją.
Sušunka ji ir greit išbėga iš palatos. Kas čia buvo?

- Ji nelabai mane mėgsta, aš dėl kiekvieno tavo judesio ją vis kviečiu.
Pro sukąstus dantis ištaria ir aš norėčiau nusijuokti, bet tik šypteliu. Jis tai pamatęs vėl nusišypso.
- Aš tave taip myliu. Daugiau nedrįsk taip manęs palikti. Girdi? Nes aš mirsiu be tavęs.
Sukužda ir vėl pasilenkęs pabučiuoja į lūpas. Stengiuosi atsakyti, bet jis greit atsitraukia ir sudejuoja.

Tada atsidaro palatos durys ir įeina tą pati sesutė ir pagyvenęs vyras su baltu chalatu. Nereikia būti genijumi, kad suprastum jog jis turbūt mano daktaras.

- Sveiki, džiugu, kad pagaliau prabudote.
Nusišypso profesionalia šypsena skirta turbūt visiems pacientams.
- Kaip jaučiatės?
Jis prieina arčiau ir pasižiūri į monitorius.