Raudonas šviesoforas (Baigta)

57. Mėta.

Aš noriu jį pasmaugti. Taip tikrai to dabar noriu. Andrius buvo užsiminęs apie tai, kad Dovydo sesuo patyrė didelį sukrėtimą dėl tėvų mirties. Aišku apie vaistus abejoju ar ką žinojo.

- Tu rimtai?
Aš loju jam atgal. Jo akys pasikeičia, atsiranda suvokimas, kad peržengė ribas. Atrodo lyg išsigando. Labai gerai. Atsigręžiu į Doratėja, ji nuleidusi galvą ir yra šiek tiek susigėdusi. Man jos pasidaro taip gaila, pamirštu apie savo rūpesčius ir atsiranda noras ją apginti nuo šio bukapročio. Net sugriežiu dantimis. Tada ji pakelia akis į mane, matau, kaip jai nesmagu. Jos akys tokios nekaltos ir tyros, taip norisi ją apsaugoti ir globoti. Nors ji matė mano kelnaites ir aš turėčiau čia raudonuoti, bet ji tokia pasimetusi ir arti ribos kai vėl pradės verkti. Šūdas.
- Dink.
Sušunku, dėl to Doratėja krupteli ir bando prasmukti pro mane. Po galais.
- Ne tu.
Švelniai pasakau ir sulaikau ją už rankos, ji pakelia į mane savo nustebusias akis. Aš atsisuku į Dovydą.
- Aš nekartosiu. Lauk!
Jis stovi pasimetęs ir atvėręs savo nuostabias lūpas. Nieko taip nenorėčiau, kad pratęstumėme ten kur baigėme, bet šiuo metu šiai gležnai merginai reikia paramos ir spėju mergaitiško pokalbio. Dovydas dar kurį laiką stovi ir vis žvalgosi tiek į vieną tiek į kitą, bet supratęs, kad nesulauks palaikymo nusikeikia ir pasišalina. Bet netrukus vėl grįžta.

- Jei bėgsi, žinok, kad surasiu tave ir parvilksiu atgal. Ir manau tau nelabai patiks kaip aš tave nubausiu.
Turėčiau išsigąsti to ką jis pasakė, bet mano viduje kažkas sukirba ir nukeliauja į apačią. Mėšlas. Jis laukia mano atsakymo, todėl tik linkteliu, nes nepasitikiu savo balsu. Tada jis apsisuka ir išeina. Mano vaizduotė nupiešia, kaip ji mane pririša ir daro su manim ką tik nori. Šūdas. Man šiek tiek sukasi galva, bet nusipurtau ir stengiuosi panaikinti erotinius vaizdinius. Vėliau pagalvosiu apie savo reakciją į jo išsakytą grasinimą.

Tik kai išgirstu uždaromų durų garsą vėl atsisuku į Doratėją. Ji atrodo labai sutrikusi ir stebi mane kiek nedrąsiai.
Apsižvalgau aplink ir paėmusi jos ranką nusivedu ir pasodinu ant sofos. Šūdas. Nelabai žinau kaip bendrauti su moterimis. Nors iš jos nekalto veidelio ir elgesio abejoju ar ji tikrai jau moteris, gal tik pagal metus. Dabar pati truputį pasimetu, bet stengiuosi tą paslėpti ir užsidedu linksmą kaukę. Prisėdu šalia jos, nežinau nuo ko pradėti pokalbį, tik žinau, kad turėjau išvaryti Dovydą, nes jis buvo įtūžęs ir dabar mums visiems to mažiausiai reikia. Tik tikiuosi jis nepridarys nesąmonių. Velnias. Apie tai nepagalvojau.

- Ačiū.
Sušnabžda ji ir išblaško mano mintis apie tą nenaudėlį, kuris neduoda man ramybės nuo tos sušiktos nakties.

- Nėra už ką. Jis dažnai gali būti rakštis subinėj.
Ji nusijuokia ir man dėl to pasidaro truputį geriau. Labai noriu sužinoti ar ji vėl vartoja kokius vaistus, nors jos gerai nepažįstu, man dėl jos neramu. Tuo labiau, kad ji yra svarbi Dovydui.

- Aš jų negėriau.
Lyg perskaičiusi mano mintis vėl sušnabžda Doratėja.
- Po tėvų žūties...
Pradeda ji, bet užsikerta. Matau, kaip jos akyse vėl pradeda kauptis ašaros. Aš ištiesiu rankas, kad jai nori galiu apkabinti, nenoriu būti lipšni, bet gal jai to reikia. Ir jau po sekundės ji mane apsikabina.

- Man truputį pasakojo Andrius, kas jums nutiko.
Ji nedaug atšlija ir pakelia akis, kuriose žaidžia smalsumas.

- Andrius?

- Taip, jis jūs abu pažįsta.
Ji nelabai susigaudo. Mėšlas. Juk daug Andrių.
- Valančius. Tas kuris yra visada tepaluotas ir dievina moteris kurios važiuoja tik kai įpili kuro.
Bandau juokauti ir man pavyksta. Jos akys žiba ir ji vėl nusijuokia. Dieve, jų šeimos nariai tikrai turi problemų su nuotaikų kaita.

- Dabar žinau apie ką kalbi. O kaip jūs pažįstami?
Ji nesąmoningai mane nužiūri. Pasijaučiu kiek nejaukiai, bet suprantu, kad ji nelabai įsivaizduoja mane su juo. Aš nuo to nusijuokiu. Aš tikrai nevisai gerų berniukų tipažas. Iš kart pagalvoju apie Dovydą ir kodėl jis į mane žiūri... Mėšlas. Dabar apie tai visai nenoriu galvoti. Nors buvom kartu kavinėje ir panašiai, bet abejoju ar dėl mano išvaizdos jis veštųsi mane į kokį prabangų restoraną ar supažindintų su savo elito žmonėmis. Mane tai truputį žeidžia, bet... Po velnių, netruputį, o labai žeidžia.
- Atleisk, jei ką ne taip pasakiau. Tiesiog neįsivaizduoju jūsų kartu. Jis tau per minkštas.
Velnias. Aš pradedu juoktis.

- Jis kaip ir mano brolis. Jo tėvai priėmė mane kai buvau vaikas.
Dabar ji mane stipriai apkabina.

- Šūdas.
Aš net krupteliu, ji moka keiktis? Man ji vis labiau ir labiau pradeda patikti.
- Tavo tėvai kvaili. Tu tokia graži, kaip galima palikti savo vaiką.

- Kad tu žinotum...
Sukuždu.

- Papasakok.
Paprašo ji.
- Tu juk su Dovydu, tiesa?
Pakelia antakį, abi matyt mąstome apie mano kelnaites ir pradedam kikenti.
- Jis dar nei karto nebuvo parsivedęs į namus moters, vadinasi tai rimta.
Ji pašoka nuo sofos ir pradeda šokinėti kaip maža mergaitė. Dieve, kokia ji naivi, bet tokia miela..
- Aš taip senai norėjau turėti draugę. Mes būsim kaip sesės.
Ir man nespėjus jos nuliūdinti, kad dar nieko neaišku tarp manęs ir jos brolio, ji užvirsta ant manęs ir pradeda kutenti. Kas per mėšlas? Bet pasiduodu ir pradedame abi juoktis.

Tada abi aprimstam ir pradedam kalbėtis apie savo gyvenimus. Aš jai daug papasakoju apie savo tėvus ir globėjus, kuo dabar užsimu ir t.t. Ji irgi papasakoja  apie save ir kaip jiems su Dovydu buvo sunku. Bekalbėdamos išgeriame radusios tris vyno butelius ir pirmą kartą gyvenime jaučiuosi rami ir pamirštu apie visus rūpesčius. Jie nepabėgs, galėsiu rytoj pagalvoti apie juos ir kaip pradėti savo naują gyvenimą.

Tik neramu, kad Dovydas taip ilgai negrįžta...Tikiuosi nesąmonių nepridirbs...