Raudonas šviesoforas (Baigta)

36. Dovydas.

Vėl jo balsas. Paleidęs Mėta vėl metuosi prie jo.

- Nereikia, jis specialiai taip daro. Nesivelk į jo žaidimus.
Girdžiu Mėtos balse maldavimą, todėl tai mane sustabdo. Bet jei tas kirminas vėl kažką pasakys, aš neatsakau už save.

- Oj kokia gudruolė.
Su sarkazmu sumurma tas apskretėlis nuo žemės, jau su nosinę užspaidęs laiko savo tikiuosi sulaužyta nosį.

- Ko tau čia?
Vėl piktai sušnypčia mano amazonė.
- Nevaidink, kad tau rūpi Marta.
Nesuprantu, kodėl bet ji taip piktai ir šaltai su juo elgesi, kad kyla klausimų ką jis jai padarė. Ir bijau sulaukti atsakymų, nes kažkodėl galvoju, kad norėsiu dėl to jį nužudyti.

- Nutilk siurbele.
Jau vėl noriu vožti jam, bet Mėta savo prisilietimu ant dilbio sulaiko. Nors tikrai vėl norėčiau jį čia pavolioti ant žemės, bet suprantu, kad esame ligoninėje.
- Aš galiu aplankyti savo motina kada tik noriu.
Šūdas. Šitas mėšlius yra Andriaus brolis... Ir jos įbrolis?!

- Jau nelankei penkerius metus tai kam dabar varginiesi? Nes nepatikėsiu, kad tau ji rūpi.
Įtariai susiraukusi ji nužiūri gulintį kirminą ant žemės.

- Gerai mane pažįsti sesute.
Nusijuokia gana šiurpiu juoku, dėl kurio mano plaukeliai pasišiaušia. Viskas šiame tipe man nepatinka.
- Pasakysiu tau paslaptį. Tai dėl tavęs.
Matau kaip Mėta pasimeta, atsiranda vėl ta baimė. Šūdas. Aš tikrai jį užmušiu.
- Aš norėjau, pamatyti tik tave ir pažiūrėti ar tapai kale, kokia ir esi.
Nusijuokia jis.

Viskas. Mano kantrybės siūlas trūksta. Matau, tik Mėtos įskaudintas akis ir to man ir tereikia. Puoliau ant jo, jis dar guli ant žemės, bet man tai nerūpi. Nežinau kiek smūgių kertu, jaučiu tik visur kraujo kvapą, bet tada kai kažkas mane atplėšę nuo to menkystos.

- Pone.
Dar bandau ištrūkti iš gniaužtų.
- Dovydai.
Jau kiek pikčiau pro sukąstus dantis pasiekia mane Tomo balsas. Tik tada grįžtu iš ten kur buvau, matau tą padarą ant žemės kraujo klane, bet mano dėmesį labiausiai prikausto Mėta. Kurį žiūri į mano rankas ir bando sulaikyti ašaras. Aš paseku jos žvilgsnį ir matau, kad mano rankos visos kruvinos kaip ir drabužiai. Nesuprantu iš kur tiek daug kraujo.

- Išvesk jį.
Užrinka Mėta Tomui, kuris jos paklausęs traukia mane pro ligoninės duris. Nenoriu jos palikti ten vienos su juo. Bet matau, kad ten jau verda chaosas. Pro mus prabėga daugiau daktarų ir seselių.

- Nurimk.
Vėl Tomas sumurma kai eilinį kart noriu ištrūkti.

- Paleisk, negaliu ten jos palikti vienos.
Vėl bandau ištrūkti, bet mes šalia mašinos, todėl jis greitai atrakinęs duris mane įgrūda į ją.

- Klausyk.
Jau piktai suloja mano vairuotojas. Aš net sustingstu.
- Dabar aš tave čia paliksiu. Tu sėdėsi kaip geras berniukas.
Iš manęs nevalingai išeina urzgimas, dėl kurio gaunu piktą Tomo žvilgsnį.
- Aš nueisiu pažiūrėti kaip ten viskas yra ir tada gryšiu. Bet tau ten dabar negalima. Nereikia prisidirbti dėl moters...
Pertraukiu jį.

- Tik rink žodžius.
Pro sukąstus dantis dar perspėju jį. Jis tik jau linksmiau žibančiomis akimis man mirkteli.

- Nebijok, neįskaudinsiu jos. Bet tu lieki čia. Yra dar Doratėja ir t.t.
Jis primena man, kad esu atsakingas ne tik už ją. Aš esu žinomas žmogus, man susitepus rankas jos gali likti ilgai nešvarios. Linkteliu jam, taip leisdamas suprasti, kad liksiu automobilį. Jis išeidamas dar numeta man drėgnų servetėlių pakelį.

Aš nieko nelaukdamas pradedu valytis rankas nuo to gyvulio kraujo. Tik dabar suprantu, kad galėjau jį užmušti ir tikrai pats nebūčiau sustojęs.

- Mėšlas.