Raudonas šviesoforas (Baigta)

101. Mėta.

Prabundu ir truputį nesiorentuoju kur esu. Atmerkiu akis. Miegamasis. Mobilusis telefonas guli šalia manęs.

- Po galais.
Užmigau skaitydama straipsnius, bet taip ir neradau nieko konkretaus. Pasižiūriu kiek valandų ir mane apima bloga nuojauta. Jau vėlus metas. Dovydas jau būdavo namuose. Mėšlas.

Greit atsikeliu ir išeinu iš kambario, leidžiuosi laiptais žemyn, bet namuose tylu. Tada kai pasiekiu virtuvę matau, kad Doratėja sėdi su puodeliu arbatos ir žiūri pro langą tarsi užsigalvojusi. Ji manęs net nepastebi, kol neatsistoju prie jos ir ji krupteli.

- Šūdas. Mėta. Išgąsdinai.
Ji atrodo rimta ir liūdna. Aš prisėdu šalia jos.

- Kas nutiko?
Švelniai paklausiu jos. Ji iš pradžių nusuka akis, bet paskui vėl jas pakelia ir matau jose ašaras.
- O mergyte, kas atsitiko?
Prieinu prie jos ir atsitupiu, paimu jos abi rankas. Ji truputį dreba ir matau, kad bando sulaikyti ašaras. Velnias. Giliai įkvepia ir beveik susivaldo.

- Nieko rimto. Tai dėl Andriaus. Šiek tiek apsipykome.
Jos balse girdisi skausmas, dėl ko man suspaudžia širdį.

- Man reikia jam užpakalį spardyti?
Pro sukąstus dantis ištariu ir ji sukikena.

- Ne.
Jau truputį linksmiau sukužda Doratėja.

- Nes aš tikrai galiu jam spardyti užpakalį, jis man kaip brolis, bet dėl tavęs galiu jam truputį įkrėsti proto.
Ji vėl sukikena, bet papurto galvą.

- Ne, tikrai. Viskas bus gerai.
Ji atsidūsta.
- Jam pasakiau apie Dovydą ir...
Ji užtyla. Nusuka akis ir nervingai pradeda kramtyti lūpą. Aš susiraukiu.
- Nesvarbu. Jis sako, kad nesikiščiau į savo brolio gyvenimą. Aš jam gal truputį per stipriai atkirtau...
Jos akyse vėl pradeda kauptis ašaros.
- Šūdas. Jaučiuosi kaip kalė. Pasakiau, kad jei jam nerūpėjo jo brolio gyvenimas, tai nereiškia, kad ir man turi nerūpėti.
Aš išpūčiu akis. Iš jos akių pasipila ašaros. Mėšlas.

Apkabinu ją ir bandau raminti, kad viskas bus gerai. Suprantu, kad ji pasielgė negerai, bet ir jis ne ką mažiau kaltas. Ach, tie vyrai!

- Nurimk, abu atsiprašysite vienas kito ir viskas bus gerai.
Raminu ją, bet pati mintyse save plaku, nes pačios santykiai dabar kažkokie įtempti. Švelniai tariant. Ir apskritai kur jis yra?!

Kai Doratėja nusiramina ji palieka mane vieną ir eina į savo kambarį skambinti Andriui. Tikiuosi susitaikys. Bet vos tik ji žengia į kolidorių pasigirsta rakinamų durų garsas. Aš apsidžiaugiu. Pagaliau jis namuose.

- Sveikos.
Nedrąsiai sukužda Andrius. Stengiuosi, kad mano veidas neišduotų nusivylimo.

- Gerai, jūs abu į viršų.
Aš prakalbu, kai užsitęsia tyla. Andrius pasižiūri į mane dėkingomis akimis ir lipa paskui Doratėją į jos kambarį.

Kai jų nebelieka, pati beveik apsiverkiu iš nevilties. Šūdas. Jo vis dar nėra namie. Mane užlieja prisiminimai kai buvome prie jūros. Tik vakar grįžom, bet atrodo, kad tai buvo senai.

Dar kurį laiką pasėdėjusi nusprendžiu jam paskambinti.

- Tu rimtai?!
Kai įsijungia balso paštas aš sugriežiu dantimis. Truputį per smarkiai trinkteliu telefoną ant stalviršio ir net girdžiu kaip dūžta stiklas.
- Mėšlas!
Stengiuosi valdytis, nes nenoriu, kad sutrugdyčiau Andriui su Doratėja.

Ačiū Dievui veikia, tik matosi įtrūkimai. Kol apžiūriu savo sušiktą darbą, telefonas atgija ir ateina žinutė. Vos tik pamačiusi iš ko tai, suvaitoju.

Prakeikta Karolina.

" Turbūt vakar patikau, jis vėl čia."

Ir kita žinutė su veideliu kurio akys širdutės.