Raudonas šviesoforas (Baigta)

84. Dovydas.

Po galais. Turėjau pasakyti jiems kai sužinojau. Bet neradau tam jėgų ir nežinojau nuo ko pradėti. Sugriežiu dantimis, kai matau, jog Mėta verkia. Jei negalima jaudintis, o čia... Kaip užknisa.

- Aš turiu...
Staiga atsistoja Andrius ir atrodo, toks pasimetęs ir sutrikęs, kad man neramu dėl jo. Žinau, kad jis buvo piktas ant jo dėl visų nesąmonių su Mėta, bet... Jis buvo jo brolis.
- Mano tėvai.
Girdžiu paniką jo balse ir matau, kaip jo rankos pradeda drebėti, kai jis bando apsimauti batus nuėjęs į kolidorių. Mėšlas.

- Andriau.
Sukukčioja jau ir Doratėja. Po velnių.

- Aš kartu su tavimi.
Sušunka Mėta ir atsistojusi greit šluostosi dar šlapius skruostus.

- Ne.
Mes kartu su Andriumi ištariame. Mėta susiraukia ir matau, kaip akyse atsiranda ryžtas. Velnias.

- Jie man buvo beveik kaip tėvai...
Sukužda ji ir pasižiūri į mane. Aš žuvęs. Tas žvilgsnis gali mane pribaigti. Tiek daug emocijų. Nuo baimės iki skausmo. Žinau, kad jai skaudu dėl globėjų, bet negaliu paleisti jos vienos.

- Gerai. Mes vyksime visi kartu.
Doratėja greit išbėga ir pradeda lipti laiptais.

- Aš tuoj.
Sušunka ji.

- Gal nereikia...
Dar bando Andrius kažką sakyti, bet tada Mėta pasižiūri į jį ir jis tik linkteli galvą.

- Tu pats dabar nelabai gali vairuoti. Mes visi nuvažiuosime pas tavo tėvus. Jei jie dar nežino, reiks jiems pranešti.
Sakau ramiu balsu, taip stengdamas sumažinti jų nervus. Jie abu linkteli.

Po poros akimirkų nusileidžia Doratėja. Ji atsirengė šilčiau ir atneša Mėtai paltą. Mes visi apsirengiame ir išeiname. Susėdame į mano automobilį, prieš tai įspėju apsaugą, kad saugotų namus ir kad mes neužilgo grįšime.

Kai važiuojame mašinoje tylu ir niekas nekalba. Ačiū Dievui, bent jau jos baigė verkti. Nekenčiu, kad joms skaudu ir panašiai. Jų ašaros man spaudžia krūtinę ir dėl to noriu ką nors nužudyti.

Po kokių dvidešimties minučių pasiekiame Andriaus namus. Sustoju šalikelėje ir užgesinu automobilį. Visi dar kelias akimirkas sėdime tylėdami ir nei vienas nejudame. Po perkūnais, Dovydai susiimk! Nors tas šūdo gabalas buvo to vertas, bet jis buvo jų šeimos dalis.

Nieko jiems nepasakosiu apie tai ką Rokas dar atskleidė. Nenoriu jų dabar liūdinti dar labiau. Mėšlas.

- Eime.
Giliai įkvėpęs įsakmiu tonu pasakau ir visi sukruta. Man reikia būti stipriam dėl jų visų. Nors Andrius man tik draugas, bet jie dabar su Doratėja. Jis gali būti mūsų šeimos dalis, be to žinau, koks jis brangus mano mylimai moteriai.

Išlipame ir patraukiame prie lauko durų. Vos tik jas pasiekėme jos atsidaro ir išlenda apsiverkusi Marta. Šūdas. Jie jau žino.

- Mama...
Sukužda Andrius ir ji pripuola prie jo. Jie stipriai apsikabina ir tada girdime tik Martos raudą. Nors esu ją matęs kelis kartus ir mūsų bendravimas nebuvo šiltas, bet man jos gaila kaip motinos, kuri neteko savo vaiko.

Atsisukęs matau, kad Mėta su Doratėja irgi tyliai verkia. Po velnių. Tada iš namo išlenda Kazys ir piktai žiūri į mane. Kas dabar?!

- Tu... Tu...
Jis piktai rėkia. Nelabai suprantu kas čia vyksta, kai jis pripuola prie manęs ir griebia už striukės atlapų. Kas per mėšlas?
- Tai dėl tavęs... Tai tavo darbas...
Toliau jis rėkia ir pradeda mane purtyti, esu trumpai apstulbęs ir nesusigaudau. Mane ištiko lengvas šokas. Tikėjausi, kad jie gali mane panašiai apkaltinti. Juk grasinau, kad ji užmušiu. Logiška.

- Tėve...
Surinka Andrius. Bet jis jo tarsi nemato ir negirdi, jis toliau mane įžeidinėja ir purto. Atsigaunu po šoko, bet tiesiog negaliu pratarti nei žodžio. Tiesiog leidžiu jam išsilieti. Jis pats nesupranta ką daro.