Raudonas šviesoforas (Baigta)

63. Mėta.

- O Dieve!
Kodėl aš bėgu? Mėšlas. Aš su šitais batais tikrai nuo jo nepabėgsiu. Sustoju ir jaučiu kaip jis atsitrenkia į mane, bet vietoj to, kad būčiau nukritusį, esu jo apkabinta per liemenį.

- Kur susiruošiai?
Sukužda Dovydas prie mano ausies ir lengvai įkanda, taip pasiųsdamas per mane malonius virpulius. Nežinau ką jam atsakyti. Sutikau su Doratėjos planu ir jau pasigailėjau, kai čia net nebuvome atvykusios. Paskui nutariau pasilinksminti, bet spėkit. Niekas nepadėjo išmesti šio vyro iš mano galvos, nei išgertas alkoholis, nei pora vaikinų salėje, kurie bandė nupirkti gėrimų. Niekas jam negali prilygti ir taip kaip reaguoja mano kūnas šalia jo. Prakeikimas.
- Pašok su manimi.
Tai nuskamba kaip įsakymas ir aš leidžiuosi jo apsukama. Jis pakelia mano rankas ant savo kaklo ir jas ten užfiksuoja. Tada pats rankomis keliauja mano kūnu ir tvirtai apkabina per liemenį prisitraukdamas taip arti, kad turbūt net popieriaus lapas netilptų. Jaučiu jo erekcija žemai prie pilvo ir mane nukrečia drebulys.

Mes taip siubuojame pilnoje šokių aikštelėje, bet atrodo, kad daugiau nieko nėra. Tik jis ir aš. Mūsų žvilgsniai tarsi užsiblokuoja. Matau jo akyse nežabotą alkį, bet neabejoju, kad ir manasis yra lygiai toks pats. Nors mes nesimatėme tik dieną, bet taip jo velniškai pasiilgau. Šūdas. Man nepatinka tas jausmas, nenoriu tapti priklausoma kaip motina. Negaliu to daryti, negaliu jo įsimylėti. Negaliu leisti, kad vyras man būtų toks svarbus. Tačiau lengviau pasakyti, nei padaryti, nes mano kūnas turi atskirą protą ir jis šiuo metu karaliauja.

- Velnias...
Suaimanuoju, kai jis pasilenkęs pabučiuoja prie ausies ir tada lengvai įkandęs liežuvio galiuku perbraukia. Jis tarsi turi kažkokį nematoma ryšį su mano kūnu ir žino, kaip su juo elgtis. Aš vėl pamirštu viską ko noriu ir ko negaliu. Vėl lieka tik jis ir noras būti su juo. Po perkūnais.

- Važiuojam namo.
Sumurma jis tarp bučinių ir kandžiojimosi. Nepasitikiu savo balsu todėl tik linkteliu. Jis dar lyg nusijuokia ir atsitraukia paimti mano rankos. Tada apsisuka ir grįžta prie staliuko kur yra Doratėja. Šūdas. Net ją pamiršau...
- Nepyk Jonai, bet aš jau važiuoju namo.
Tik tada Doratėja atsipeikėja ir apžiūri mus. Pamačiusi mūsų sujungtas rankas nusišypso. Aš primerkiu akis į ją, bet ji tik gužteli petimi.

- Viskas gerai, turiu nuostabią kompanijonę.
Ir jis mirkteli Doratėjai. Jaučiu kaip Dovydas truputį įsitempia.

- Ji mano sesuo.
Su potekste pareiškia jis ir jie apsikeičia žvilgsniais kurie reiškia, kad to neturėtų būti.

- Baik broleli, aš tikiu, kad esu gerose rankose. O jūs balandėliai skubėkite namo.
Ji įžūliai priglunda prie vyriško kurio vardas jei gerai atsimenu Jonas.

- Aš ją pasirūpinsiu. Prižadu.
Tvirtai atsako jis ir matau, kad Dovydas tvirtai sukanda žandikaulį, bet linkteli ir mes išeiname iš klubo.

Kai tik esame lauke matau Tomą, kuris stovi atsirėmęs į automobilį. Kažkaip po mūsų nesąmonių, nedrįstu pakelti akių į jį. Jaučiu kaip žandai tampa raudoni, kai atsimenu ką Doratėja jam pasakė, kad mus paliktų vienas.

- Namo.
Sumurma Dovydas.

- Kur Doratėja?
Paklausia kai susėdame į automobilį.

- Liko klube. Su ja rytoj išsiaiškinsiu.
Pro sukąstus dantis ištaria ir matau, kad jam tai nepatinka, bet nesuprantu kodėl jis ją paliko tada ten. Tomas tik trumpai linkteli galvą ir mes judame link namų.

Visą kelią Dovydas nepaleidžia mano rankos ir ritmingai glosto krumplius. Tai mane ir ramina, bet kartu ir įjungia kūną, noriu jo beprotiškai. Tai turėtų būti nesvaika... Esu turėjusi ne vieną partnerį, bet taip kaip jaučiuosi ir ką jis man daro, niekada to gyvenime nepatyriau... Ir aš vėl pradedu panikuoti. Jei atiduosiu savo širdį jam, žinau, kad liksiu įskaudinta. Bet nežinau ar jau galiu nuo jo pasitraukti, vien mintis, kad jo daugiau nematysiu manyje palieka kartų skonį ir apsunksta širdis. Gal pati to nenorėdama jau jį myliu... Mane ši mintis veda iš proto. Tiek daug vyrų sukosi mano pasaulyje, juk dirbu sporto klube bei "Rojuje", esu sutikusi jų begale. Ir visada atsilaikydavau, net neturėjau minties apie kažką rimto ir ilgalaikio. O dabar... Aš tikrai žinau, kad jei jis mane paliks aš nebebūsiu ta pati mergina. Jis manyje įjungė kažkokius mygtukus, kad net galėčiau galvoti apie ilgalaikius santykius, šeimą... Nuo tos minties truputį pašiurpstu, tai pastebėjęs Dovydas mane prisitraukia arčiau ir apkabina.

- Tau šalta?
Sukužda pasilenkęs prie mano veido ir tyrinėja mano akis. Nežinau, ką jis jose pamato, bet užsikelia mane sau ant kelių ir esu jo glėbyje. Šūdas. Tai taip gerai, jaučiu kaip atsipalaiduoju ir niekur daugiau nenorėčiau būti, kaip tik čia su juo. Jis glosto mano nugarą, aš neatsispiriu ir priglundu prie jo arčiau, įkvepiu jo kvapo ir mane jis apsvaigina, tada pabučiuoju jam į kaklą, akimirka jis sustingsta, bet tada tvirčiau mane priglaudžia ir jaučiu jo susijaudinimą, kuris spaudžiasi prie mano užpakalio. Kadangi esu dėl jo išprotėjusi pradeda truputį kraipytis, bet jis suurzgia ir mane sustabdo. Jo rankos tvirtai laiko mane už klubų, man tai nepatinka ir aš pakeliu galvą, mūsų akys susitinka ir matau jose alkį ir skausmą. Velnias.
- Mes automobilyje.
Jis beveik lūpomis sukužda ir tada aš atsimenu, kad su mumis yra Tomas. Mėšlas. Paslėpiu veidą Dovydo kaklo linkyje ir jaučiu kaip jis sukikena.

- Nėra nieko juokingo, tu mane priverti užsimiršti.
Sugriežiu dantimis ir jis dar kartelį sukikena ir nors turėčiau pykti, bet mane tas garsas žavi ir patinka.

- Taip kaip ir tu mažute.
Sukužda ir pabučiuoja į viršugalvį. Aš atsidūstu. Ką jis su manimi daro?! Man anksčiau nepatiko ir mažybiniai žodeliai, bet kai jis mane taip vadina man patinka. Po galais. Aš tikrai darausi visiškai nuo jo priklausoma.
- Atvykome.
Jis dar kartą greit mane pabučiuoja ir iškelia iš automobilio. Tada padėkoja Tomui ir neša mane į namus. Norėčiau pasakyti, kad galiu ir pati paeiti, bet jo glėbyje jaučiuosi gerai. Bet save subaru ir sakau, kad tai dėl kojų, nes kulniukai mane žudo...

Kai įeiname į vidų galvojau, kad jis mane paleis, bet jis mane neša toliau. Pakylame į jo kambarį. O gal mūsų? Velnias. Negalvosiu apie tai dabar. Nes žinau, kad kai jis mane paleis mes tikrai nekalbėsime, bendraus tik mūsų kūnai. Jis koja paspiria ir užsidaro durys. Jis nejuda, akimirka stabteli, tai mane priverčia nerimauti. Atsitraukiu jo glėbyje, kad pamatyčiau jo veidą. Jo akys užmerktos, o žandikaulis smarkiai suspaustas, atrodo, kad jis piktas arba jam skauda ir nelabai susigaudau... Tai mane truputį išgąsdina.

Bet tada jis atsimerkia ir mane nukrečia drebulys.

- Šūdas.