106. Dovydas.

162 12 2
                                    

Darbe tikras chaosas. Aš palieku įmonę ir šiuo metu visi verčiasi per galvas, kad suspėtų.

Man sunku paleisti tėvo įmonę į kito rankas, bet pasirinkimo neturiu. Sutarėme su Roku, kad jis prižiūrės ir teiks man ataskaitas. Jam padės jau ilgą laiką dirbę darbuotojai. Tikiuosi viskas bus gerai.

Suskamba mano mobilusis. Paimu ir žiūriu į ekraną. Negaliu patikėti, kad jis vėl man skambina.

- Ko tu dar nori?
Be ceremonijų suloju į ragelį.

- Tai kaip tavo meilė? Tėvai vartosi kape toliau kol tu ją dulkini?
Pašaipus Pauliaus balsas mane supykdo.

- Ne tavo sumautas reikalas.
Pro sukąstus dantis ištariu, bet tada pasibeldžia į duris sekretorė.

- Pas jus atėjo...

- Ne dabar!
Suloju ir neleidžiu jai baigti sakinio. Ji uždaro duris.

- Kokie mes pikti...
Nusivaipo Paulius.

- Jei paskambinai man tik tiek pasakyti, tai gali atsiknisti.
Surinku ir girdžiu kaip jis prunkšteli.

- Tu jai dar nepasakei?
Mane apima bloga nuojauta, kad jis gali jai pasakyti. Mėšlas.

- Ko? Kad ji yra dukra, moters kuri nužudė mano tėvus?
Garsiai sumurmu.
- Aš ją palieku.
Nesakau, jam tiesos kodėl, bet tegu galvoja, kad jis laimėjo. Gal atstos nuo jos ir pats nekrės kvailysčių.

- Ką?
Jis truputį pasimeta. Gerai šūdo gabale!

- Taip, aš ją palieku, kaip ir tėvo įmonę. Po kelių dienų išvykstu iš Lietuvos. Gali mane ir mano šeimą pamiršti.
Stengiuosi kalbėti šaltai ir jam neparodyti, kaip man dėl to skaudu. Jis žino, ką man reiškia ši įmonė. Po galais!

- Tu išvyksti?
Suglumęs sumurma jis.

- Taip.
Giliai įkvepiu.
- Aš jos taip nemyliu, kad negalėčiau palikti.
Melas.
- Aš pavargau taip gyventi ir noriu naujų pojūčių. Išvykstu pailsėti nuo visų. Man atsibodo viskas.
Melas. Melas. Bet jam to nereikia žinoti. Jei jis galvos, kad man ji nerūpi, žinau, kad paliks ją ramybėje. O aš tik to ir noriu.

- Supratau...
Vis dar nustebusiu balsu sumurma jis. Man plyšta širdis sakant visus šiuos žodžius, bet žinau, kad privalau.

- Su ja seksas buvo nuostabus, bet tik tiek...
Šie žodžiai drąsko mane, bet negaliu jam to parodyti. Jis turi manyti, kad ji man nesvarbi. Bet Roką reiks įspėti dėl šito šliuzo.

- Gerai, tai jei galėčiau ją išdulkinti tu nieko nedarytum?
Skeptiškai paklausia ir man užverda kraujas. Telefoną taip smarkiai suspaudžiu, kad gali bet kurią akimirką subyrėti. Po galais.

- Ji gali dulkintis su kuo nori.
Melas.
- Man nerūpi.
Pats didžiausias mėšlas! Ji man viskas, bet šie žodžiai lieka tik mano mintyse.
- Gali mėginti laimę.
Nusijuokiu, tikiuosi įtikinamai. Įsivyrauja tyla. Žinau, kad jis galvoja ar blefuoju.
- Jos makštis tobula. Rekomenduoju.
Vis dar tyla. Gerai. Jis pradeda tikėti visu šituo melu, dėl kurio kraujuoja mano prakeikta širdis.

- Gerai...
Galiausiai pasiduoda jis. Nusišypsau sau, bet dėl pasakytų visų bjaurių žodžių mane pykina. Turiu baigti šitą nesveiką pokalbį.

- Jei tai viskas, aš turiu darbo, nes greit išvykstu. Viso!
Ir padedu ragelį, nes bijau, kad jei dar bent žodį jam pameluosiu mane ištiks priepolis.
- Šūdas.
Pro sukąstus dantis ištariu ir paleidžiu telefoną į sieną.

Man Mėta yra viskas, bet jam to nereikia žinoti. Jos makštis tobula, bet ne dėlto aš ją myliu. Tai dėl jos akių, jos kūno. Tai dėl jos nepakartojamo juoko, svajingo žvilgsnio. Dėl jos tobulos šypsenos. Dėl jos proto po galais. Dėl jos kovingos sielos, dėl kurios esu pasiruošęs susikauti su savo sušiktu vėžiu. Mėšlas.

Raudonas šviesoforas (Baigta)Where stories live. Discover now