Raudonas šviesoforas (Baigta)

2. Dovydas.

Pagaliau vėl Lietuvoje ir nors esu pavargęs, bet džiaugiuosi sugrįžęs. Tie prakeikti anglai nejuokais išgąsdino, jau buvo beveik pabėgę, bet laiku nuvykau ir viską sutvarkiau. Jau net rašalas spėjo išdžiūti ant sutarties. Šypteliu sau.

- Tomai, vešk tiesiai namo. Jau galva nebedirba, ryt į biurą nuvažiuosim.
Sumurmu kai privažiuojame Vilniaus centrą. Ryt pristatysiu sutartį, jokio noro neturiu ten šiandien taip vėlai belstis.

- Kaip pasakysit Dovydai.
Santūriai kaip visada atsako mano vairuotojas.

Tomas man patinka. Jis geras žmogus, anksčiau dirbo mano tėvui. Jį visur vežiodavo ir šiaip atlikdavo visokius pavestus darbus. Po jų žūties... Ne, nenoriu apie tai galvoti. Reikia judėt toliau, bent jau dėl Dorotėjos. Jai šiuo metu tik turiu būti dėkingas, kad vis valdausi ir nepasiduodu pykčiui ir kerštui. Šūdas. Bet ateis laikas. Ta girta boba atsiims už sukeltą skausmą. Atsilaisvinu kaklaraištį, kuris pradeda veržti, vos tik pagalvoju apie tėvų žūtį. Nepadeda, todėl nusiimu ir švarką, tas oficialumas, kartais taip erzina. Anksčiau viskam vadovavo Herkus, mano tėvas, po jo žūties turėjau kardinaliai pakeist savo gyvenimą. Bet nieko jau nebepakeisi, gerai, kad tėvas ruošė po truputį mane, nes planavome, kad po kokių penkerių metų turėčiau pakeist jį. Tada žadėjo atsiimti laiką su mama. Pakeliauti, pailsėti nuo statomos imperijos, pasidžiaugti turimomis galimybėmis, bet dabar jie atgulė po žeme. Po galais.

- O kažkas įdomaus.
Nusijuokia Tomas, taip mane sugrąžindamas iš minčių.

Persisveręs į priekį pasižiūriu, ko čia kikena Tomas. Matau priekyje, vidurį kelio prie šviesoforo, vyksta lyg buitinis konfliktas. Sprendžiant iš visko, turbūt merginai dėmesio trūksta. Sugriežiu dantimis. Susinervinęs ir dar pats nesuprantantis ką darau, atidarau dureles ir išlipu į gatvę. Girdžiu, kad jie jau šūkauja ir grasina vienas kitam. Priėjęs arčiau pradėdu ploti ir atkreipiu jų dėmesį. Vaikinas susinervina, tikriausiai meilės sceną sutrukdžiau.

- Eik užsiimk savais reikalais.
Pro sukąstus dantis vos išsteni vaikinukas, mano rankos nevalingai į kumščius susispaudžia. Neatsimenu, kada toks piktas jau ir bebuvau.

- Mielai, tik matai vyrukas, jūsų meilės scena man trukdo.
Irzliai atsikertu. Pats nesuprantu kodėl jį provokuoju. Velnias.

Matau jis jau pasipučia, kaip kalakutas, mano, kad išsigąsiu ir gal pabėgsiu. Bet idiotas turbūt nesupranta, kad užblokavo kelią. Dieve, na ir kvailys! Atsitraukęs nuo merginos jis gana greitai eina link manęs. Kažkodėl aš stoviu, kaip stovėjęs ir laukiu kas nutiks.

- Eik velniop.
Užrėkia vyrukas, jau visai šalia manęs. Adrenalino paveiktas ar dėl pervargimo ir pats žengiu link jo. Gal pora smūgių jam duos truputį daugiau proto, o man padės nurimti.

Bet staiga jaučiu ranka ant savo krūtinės. Net nepastebėjau, kada ta mergina įsiterpė tarp mūsų. Tas prisilietimas tarsi nudegina visą kūną. Nesuprasdamas kas vyksta, pakeliu akis į jos veidą ir sutinku mėlyniausias akis. Paskęstu jose, tai tarsi vandenynas, kuris įtraukia tave ir daugiau niekada nepaleidžia. Dar taip gyvenime nesijaučiau, atrodo, tas žvilgsnis jau kažkur matytas, bet kartu ta spalva, lyg nieko dar anksčiau nesu regėjęs. Atrodo tai trunka tik akimirka, bet kartu ir amžinybe. Mano protas tikrai kažkur dingsta ir aš galvoju, kad gal sapnuoju.

Tada ji patraukia ranką ir akimirka išnyksta. Nuleidžiu žvilgsnį į tą vietą kur ji laikė ranką. Ten tikrai turėjo likt žymė, bet nieko nėra. Vėl pakeliu akis, bet ji jau nusisuko. Mano net rankos pradeda drebėti. Šūdas.

- Atleiskite mums, mes tuoj pasišalinsim.
Tyliai sukužda ji, bet daugiau akių į mane nepakelia.
- Gabrieliau, palik mane ramybėje. Aš tau viską jau pasakiau.
Piktai jam priduria ir apsisukusi nubėga prie automobilio, atsisėda ir greit dingsta mums iš akių. Aš stoviu vis ir nesuprantu, kas čia ką tik nutiko.

- Šūdas, nieko Mėta, dar tave surasiu.
Iš sąstingio gražina to mulkio balsas.

Atsitokėjęs pasipurtau ir pasitrinu akis. Vaikinas mane nužiūrėjęs dingsta kaip į balą, o aš tarsi su nesavom kojom grįštu atgal į savo džipą iš kurio išlipęs sunerimęs Tomas.

- Dovydai, jums viskas gerai?
Teiraujasi mano patikėtinis. Aš atsisėdęs dar kelias minutes bandau atsikvošėti.

- Taip Tomai, važiuojam namo.
Šiaip ne taip išspaudžiu Tomui ir mes pajudame namų link, kur manęs jaučiu jau nesulaukusi atsigulė miegoti Dorotėja.

Nors mano mintyse iškyla tos mėlynos akys ir tas jausmais kai ji mane palietė. Kas per velnias?!