113. Mėta.

203 14 7
                                    

Dabar kai praėjo šokas po muštynių ir nemalonaus pokalbio, galiu pasakyti, kad jaučiu šiokią tokią ramybę. Nors viduje verda begalės jausmų.

Dovydas prieš kelias akimirkas paliko sodybą, sakydamas, kad jam reikia laiko. Viena pusė ją supranta, juk paaiškėjo, kad jis tėvas ir dar net ne vieno, o dviejų vaikų. Bet kita... Mano širdis kraujuoja. Aš jo taip buvau pasiilgusi... Teisiog tam kambaryje kuriame miegojo vaikai, kai jis nusišypsojo, norėjau jam pulti į glėbį ir viską užmiršti.

- Mes jau einame irgi miegoti.
Mane prižadina Doratėjos balsas. Neturiu noro ką nors sakyti, todėl tik linkteliu. Ir ji su Andriumi nueina į savo kambarį.

Rokas sėdi šalia manęs ir matau, kad kaip ir aš pasimetęs savo mintyse. Bet kai liekame vieni jis į mane pasižiūri.

- Atleisk man.
Jis susigėdęs sukužda, aš paimu ir suspaudžiu jo ranką.

- Nereikia. Gal dabar ir sunku viską suvokti, bet žinau, kad norėjai tik gero.
Jis linkteli ir vėl pasižiūri pro langą.

- Tikiuosi, kad jis greit susitaikys su mintimi, kas yra tėvas ir kad tai ką jam tada pasakei ligoninėje buvo geriausia.
Aš tyliu, nes viduje taip pat to noriu. Šiek tiek pykstu ant jo, nes slėpė ligą ir gal būtume jam padėję. Bet... Laiko mašinos nėra ir reikia susitaikyti su likimu...

Rokas atsistoja ir palinkėjęs saldžių sapnų išeina. Lieku viena, tik su savo mintimis ir sąžine. Šūdas.

Pagalvojusi, jei kas mane būtų atplėšęs trejiems metams nuo mano vaikų, man pasidaro silpna. Nekenčiu savęs dėl to, bet aplinkybės tada taip susiklostė ir nieko negaliu padaryti... Po galais!

Nubraukiu kelias ašaras ir pakylu nuo kėdės. Vos velku kojas iki savo kambario. Atveriu duris ir užeinu. Velnias. Dabar norėčiau, kad vaikai miegotų su manimi, gal suteiktų tos paguodos, kurios šiuo metu man taip reikia. Nusirengiu suknelę ir apsivelku ilgus marškinėlius. Dar nusivalau makiažą, iš kurio ne kažin kas ir teliko po ašarų srauto.

Atsigulu ir leidžiu išsiveržti emocijoms. Kaip jis galėjo pagalvoti, kad aš kartu su Roku?! Bet ir Rokas kaltas, kodėl jis nepasakė teisybės pats jam kai sužinojo.

Prisimenu kai pasakė, kad jis mano brolis ir kaip juo netikėjau. Jis ir aš esame pusiau brolis ir sesuo. Mus sieja tas išgama, vadinamas tėvu. O Dieve! Jo dar liūdnesnė istorija nei mano. Alvydas suviliojo jo motina ir paliko, kai sužinojo, kad laukiasi. Argi ne niekšas?! Dėl to jo dar labiau nekenčiu. O vargšė jo motina vėliau nusižudė dėl patyčių. Koks siaubingas pasaulis. Bet tada šypteliu, ačiū Dievui jo kelyje atsirado močiutė iš motinos pusės ir jį užaugino. Tikiu, kad jis patyrė daugiau meilės nei aš būdama su tėvais po vienu stogu...

Tikiuosi savo vaikams suteikiu tiek meilės, kad jos užtenka... Bet tada sąžinės balsas sako, kas atėmiau iš jų tėvą. Po galais. Jis nematė kaip jie augo, kaip pradėjo vaikščioti, kalbėti... Nematė kaip jie pirmą kartą maudėsi jūroje, kokios buvo jų akys kai ją išvydo...

- Atleiskit man...
Sukuždu tamsoje ir leidžiu sau apraudoti, visus pirmus kartus vaikų gyvenime, kai nebuvo jų tėčio.
- Jei tik būčiau žinojusi...
Sukukčioju ir susiriečiu, nes skausmas krūtinėje plėšę mane perpus.

Per savo raudą net negirdėjau kai atsidarė durys ir kažkas įėjo, tik pajaučiu kai šalia manęs įdumba čiužinys. Tada atsimerkiu ir matau Dovydą.

Bandau save suvaldyti ir paklausti ką jis čia daro, bet nespėju, nes jis pasilenkia ir užgrobia mano lūpas.

Aš taip buvau jo pasiilgusi, kad atsakau, net nedvejodama. Gal sapnuoju? Rankomis bandau apkabinti jį ir prisitraukti arčiau. Jis perskaitęs mano mintis užgula mane ir manyje lyg sprogsta fejeverkai. Aš dar labiau pradedu verkti. Jis šiek tiek atsitraukia ir prieblandoje matau jo akis, kurios taip pat šlapios kaip ir mano.

- Aš čia ir niekur daugiau nedingsiu...
Sukužda tyliai užkimusiu balsu ir vėl užgrobia mano lūpas viską niokojančiu bučiniu.

Abu dejuojame nuo kontakto ir rankos pačios klaidžioja jo kūnu. Jaučiu ir jo rankas visur, lyg norėtų mane ištyrinėti. Dieve, kaip to pasiilgau. Staiga jis atsitraukia ir greit pradeda nusirenginėti, pro migla jaučiu ir pati tą patį darau. Noriu, ne man reikia, kad mūsų niekas neskirtų. Tik oda prie odos.

Jis ilgai negaišta, bet aš jį pasitinku pusiaukelėje, abu atsiklaupiame vienas prieš kitą. Mėšlas. Jis dar didesnis nei prisimenu, rankomis jaučiu net nugaroje atsiradusius raumenis. Mūsų žvilgsniai susitinka ir vėl susirandame vienas kito lūpas. Kai jo rankos spusteli mano užpakalį iš manęs ištrūksta aimana, jis pritariamai suurzgia.

- Nebegaliu daugiau.
Sumurma jis ir kilstelėjęs mane paguldo ant nugaros.
- Tikiuosi esi pasiruošusi?
Paklausia ir aš linkteliu, bet jis nuleidęs ranką prie mano lyties pats patikrina.
- Velnias, tu jau pasiruošusi.
Pritariamai suurzgia vėl ir įsikiša pirštus į burną, taip paragaudamas mano susijaudinimo. Iš jo gerklės ištrūksta dėjonė.
- Vėliau suvalgysiu tave visą, bet dabar turiu būti tavyje.
Aš jam atveriu labiau kojas ir jis po truputį įsitaiso.

- Paskubėk.
Sumurmu, nes pati noriu jo kaip išprotėjusi. Man dabar niekas neberūpi. Noriu vėl būti jo.

Jo raginti nereikia, jis staigiu judesiu įeina į mane ir pagaliau mane užlieja pilnatvės jausmas. Po galais. Iš akių vėl veržiasi ašaros, bet tai iš meilės. Nebegalvojau, kad vėl kada tai patirsiu.

Mūsų kūnai, nors ir praėjo nemažai laiko žino ką daryti ir judame abu vienodi ritmu.

- Ši kartą negaliu susilaikyti, nes praėjo nemažai laiko... Šūdas.
Jis spartina ritmą ir jaučiu kaip abu išpila prakaitas.

- Man ir...
Vos lemenu, nes sukasi galva ir sunki kvėpuoti.
- Aš visai šalia.
Beveik išaimanuoju ir jis nusikeikęs nuleidžia ranką tarp mūsų, susiranda mano klitorių ir vos tik jis jį paliečia aš leidžiuosi spirale.

Mane užlieja orgazmo banga, kuri nušluoja mane nuo žemės paviršiaus. Po galais. Kūnas atrodo pakyla į dangų ir matau žvaigždes.

- Velnias.
Jis išleidžia dejonę ir jaučiu kaip jo sėkla liejasi į mano vidų, taip pratęsdama mano orgazmą, nuo kurio kūnas vis spazmuoja ir nežinau ar dar galiu atlaikyti.

Kai pradeda rimti kvėpavimas ir smegenys gauna daugiau deguonies, prisimenu vieną dalyką.

- Apsauga...
Atrodo turėčiau jausti paniką, bet turbūt nuo malonumo vis dar suskystėjęs protas.

- Mums jos nereikia.
Ir jaučiu kaip jis dar būdamas manyje vėl pradeda judėti. Aš sudrebu ir išpūčiu akis.

Kol nespėjau praverti burnos jis vėl užgrobia mano lūpas ir paima mano rankas. Mėšlas. Nežinau kodėl, bet iš kart galvoju apie tai, kad jis mane suriš. Vien nuo tos minties, vidus pradeda pulsuoti.

Bet jis turi kitą mintį. Jaučiu kaip ant bevardžio piršto yra užmaunamas žiedas. Tada jis atitraukia lūpas ir stebi mane keistu žvilgsniu. Bet vistiek juda po truputį manyje.

- Viskas ne taip turėtų būti.
Jo balsas švelnus ir šiek tiek dreba.
- Tu nusipelniai visko kas geriausia, bet nuo šios akimirkos tu mano visam. Amžinai.
Jaučiu, kaip vėl bėga ašaros ir nieko negaliu padaryti.

Jis mane užgulęs, rankas pakėlęs virš galvos ir vis spartina vėl ritmą. Noriu jam pasakyti, kad aš jo nuo tada kai sustojome prie raudono šviesoforo. Nuo tos akimirkos kai paliečiau jį... Bet aš tyliu ir atsiduodu jam.

Tikiuosi jis tai jaučia, jei ne, tai tikiuosi, kas turėsiu galimybę tai įrodyti.

Ir mes vėl pasiekiame viršūnę. Tada jis kaip žadėjęs ištyrinėja mane visą, nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų. Rija mane vėl ir vėl... Kol aš nebejaučiu savo kūno.

Turbūt kažkuriuo momentu apalpau, nes jaučiu dabar jį už nugaros, jis prisitraukia mane į šaukštelio pozą.

- Tikiuosi jau šią naktį pastosi.
Lyg per migla girdžiu jo žodžius.
- Ir ši kart būsiu šalia.
Nesuprantu jo balso tono, bet mane aplanko keistas jausmas. Baimė.

Bijau, kad jis taip lengvai man gali neatleisti už melą. Juk jis tiek visko prarado...

Bet kitas klausimas. Ar aš galėsiu sau kada atleisti? Ir kaip reikės viską paaiškinti Melitai ir Dominykui?

Po galais...

Raudonas šviesoforas (Baigta)Where stories live. Discover now