Raudonas šviesoforas (Baigta)

71. Mėta.

Prabundu nuo skambančio žadintuvo. Velnias. Dar noriu miego, kodėl jis skamba.

- Mažute, vėl vaistai.
Sukužda Dovydas ir švelniai paglosto skruostą. Atmerkiu akis ir jis man nusišypso. Mane užlieja vakar nakties prisiminimai kai mes mylėjomės. Mėšlas. Aš jo prašiau pasimylėti. Ar galiu būti dar labiau apgailėtina? Turbūt ne...
- Man patinka kai tu rausti.
Jis sukikena ir pasilenkęs greit pakšteli į lūpų kamputį. Tada atsitraukia ir duoda vaistus bei vandens stiklinę. Išgeriu vaistus ir padėkoju. Jis tik gužteli petimi ir atsisėda šalia manęs. Jis mane stebi keistu žvilgsniu, kurio nesuprantu. Jėzus, tikiuosi vakar dar ko nors nepridariau. Bandau prisiminti ar ką sakiau kai mylėjomės, bet lyg nieko labai gėdingo nepasakiau.

- Kodėl taip spoksai?
Sumurmu ir bandau palysti atgal po anklodėmis, bet jis mane sustabdo.

- Ar negaliu žiūrėti į gražiausią moterį pasaulyje?
Ir nusišypso tą savo tobulą šypseną, dėl kurios man pasidaro karšta ir drėgna. Po velnių!

- Tau gal akinių reikia?
Bandau juokauti ir paslėpti savo geismą. Jis nusijuokia ir tai mano vidų pripildo kažko švelnaus. Man patinka kai jis būna valdingas su manimi, bet dievinu kai jis yra linksmas ir juokiasi.

- Nebent kai ilgai skaitau ataskaitas.
Atsako rimtai, bet matau, kad lūpų kamputis virpa. Kodėl jis toks sušiktai mielas šiandien?

- Ar tau nereikia būti darbe ar panašiai?
Džiaugiuosi, kad jis šalia, bet man reikia nusiraminti, nes noriu jo kaip žmogus negėręs savaitę. Ne, nesavaite, o metus. Šūdas.

Jis apsirengęs pilkomis treninginėmis kelnėmis ir paprastus baltus marškinėlius ir atrodo taip seksualiai, kad viduje degu. Po velnių, susiimk Mėta!

- Ne, aš esu ten kur noriu būti.
Atsako ir atsistoja. Jo plaukai dar drėgni turbūt nuo dušo ir tik apie tai pagalvoju mane nukrečia šiurpas. Velnias dušas! Dovydas atsisuka ir pamatęs, kad išbalau pripuola atgal prie manęs.
- Mažute, kas nutiko? Tau skauda? Reikia daktaro?
Paliečia mano kaktą, bet pamatęs jog ji vėsi dar labiau susiraukia. Nenoriu jo gąsdinti.

- Tiesiog...
Užsikertu, jis paima mano ranką ir švelniai paglosto kur yra dar kateteris. Tai pajautusi vėl sudrebu. Jis nusikeikia ir prisitraukia mane ant savo kelių.

- Pasakyk kas nutiko, kas sukasi tavo gražioje galvelėje. Prašau.
Mano akyse pradeda kauptis ašaros, bet stengiuosi jas sulaikyti, kai viena išbėga, jis greitai ją nušluosto.
- Neverk, nedaužyk man širdies.
Sukužda jis ir pabučiuoja į lūpas trumpu bučiniu. Kai atsitraukia matau baimę jo akyse ir pasiduodu.

- Tai dėl dušo...
Jaučiu kaip jis įsitempia. Šūdas.
- Jaučiuosi tokia kvaila...

- Tu nekvaila. Negali kontroliuoti savo panikos priepuolių.
Švelniai atsako.
- Tai aš kvailys, turėjai man pasakyti, kad tau jie kartais nutinka.
Girdžiu šiek tiek suirzusį jo balsą. Norėčiau pasakyti, kad mes apskritai mažai kalbėjomės, bet nenoriu jo dar labiau skaudinti. Nes vakar Doratėja pasakė, kad jis ir taip jaučiasi dėl to kas nutiko labai kaltas.

- Žinau, bet jau senai jų neturėjau, tiesiog nepagalvojau apie tai...
Sumurmu, kai pagaliau gerklėje nejaučiu gumulo. Jis pasižiūri į mane ir matau, kad kažką galvoja.

- Kodėl jos prasidėjo?
Jis atrodo piktas, bet suprantu, kad jaudinasi dėl manęs.

- Kai tėvas užrakino spintoje.
Sušnabždu, nežinau kodėl jam tai pasakoju, niekam to nesakiau. Bet jo glėbyje jaučiuosi saugi ir žodžiai patys liejasi iš lūpų. Papasakoju, kaip jis mus mušė su motina, kaip viską pragerdavo, kaip namuose buvo tikras pragaras. Nuolatinis stresas ir baimė, kad vėl gali užrakinti mane spintoje. Jis tik tvirčiau prisiglaudžia mane ir leidžia išlieti visą savo sušiktą gyvenimą. Papasakoju kaip apsidžiaugiau kai jis mus paliko, bet tada motina pašėlo ir ji pradėjo gerti. Užbaigiu tuo, kad atsidūriau vaikų globos namuose.

- Šūdas.
Pro sukąstus dantis ištaria ir aš tik galiu jam pritarti.
- Kiek tau buvo metų kai atsidūriai pas globėjus?
Jis vėl įsitempia ir aš galvoju, kodėl to klausia.

- Penkiolika.
Jis vėl nusikeikia ir matau, kad yra vėl žiauriai piktas.

- Ar...
Jis nutyla ir matau, kad bando susitvardyti. Susiraukiu. Kas vyksta?
- Ar jis tave palietė?
Ir tada suprantu ko jis klausia. Tai apie Jokūbą. Šūdas. Prisiminimai lipa į viršų ir aš sudrebu. Jis tai pastebėjęs suurzgia.

- Jis nespėjo.
Bandau jį apkabinti ir nuraminti, bet jis net dreba iš pykčio.

- Aš jį užmušiu.
Pro sukąstus dantis ištaria ir aš pradedu bijoti, kad jis tai gali padaryti.

- Nurimk. Jis nieko man nespėjo padaryti. Viskas liko praeityje.
Kalbu taip tik, kad ji nuraminčiau. Nors turbūt niekada nepamiršiu kaip jis mane lietė ir nors nespėjo užbaigti to ką ketino, bet manyje paliko pėdsaką. Dėl jo kaltės jaučiuosi kartais purvina ir bijau galvoti, bet gal dėl jo ištartų žodžių, kad esu kalė, aš taip ir dariau... Ėjau per vyrus ir į juos nekreipiau dėmesio. Tiesiog naudojausi jeis kaip ir jie manimi.
- Aš dabar jaučiuosi saugi, neversk manęs nerimauti dėl tavęs.
Žinau, kad gal žaidžiu nesąžiningai, bet man nerūpi. Nenoriu, kad jis keršytų Jokūbui. Nenoriu, kad Dovydas purvintųsi rankas, dėl manęs.
- Prašau.
Jaučiu kaip jis atsidūsta ir mane aplanko pergalės skonį. Tikiuosi jis manęs paklausys ir nelys prie Jokūbo.

Žinau, dar vieną būdą kaip nukreipti jo dėmesį, todėl šiek tiek pasitrinu ant jo kelių ir pabučiuoju į kaklą. Jis suurzgia ir lyg pasako ragana, bet nespėju sureaguoti kai jis mane paguldo ir pats atsigula ant manęs.

- Tu sergi ir tau reikia ilsėtis.
Jis bando dar sakyti, bet jo akyse matau alkį ir troškimą. Jis bando man nepakenkti ir nori apsaugoti. Velnias. Aš jį myliu.

- Šiuo metu man reikia tik tavęs, kad abu pamirštumėme visą sumautą pasaulį.
Jis susitaiko su likimu ir mes vėl pasimylime, taip, kad pamirštu net savo vardą.

Man jo niekada nebus gana... Ar kada išblės šitą beprotiška trauka? Tikiuosi, kad ne. Tikiuosi, kad jis manęs norės visada.

Kai pasimylime kelis kartus jis mane aprengia ir nuneša į apačią pusryčių. Sakau, kad galiu eiti pati, bet jis atkerta, kad jam patinka mane laikyti glėbyje. Todėl nesipriešinu.

- Sėdėk ir ilsėkis, kol ruošiu mums pusryčius.
Tai pasakęs pabučiuoja ir eina daryti mums valgyti. Aš visą laiką šypsausi kaip koks vaikas Kalėdų rytą radęs po eglute savo svajonių žaislą. Jis man pasakoja linksmus nutikimus su Doratėja. Kaip jie krėtė išdaigas ir aš vis juokuosi. Jis padeda pamiršti viską aplinkui ir negalvoti apie rūpesčius.

Vėliau nusileidžia Doratėja ir negali atsistebėti, kad jos brolis sukasi virtuvėje. Ji jį visą laiką erzina ir man tai atrodo taip miela. Nežinau, kaip reiktų dabar gyventi, jei prarasčiau juos. Stengiuosi apie tai negalvoti ir mėgautis akimirka.

- Dieve, viskas!
Sušunka Doratėja kai pradedame valgyti Dovydo paruoštus blynus su vaisiais ir jogurtu.
- Aš oficialiai tau įsakau ruošti mums pusryčius.
Dovydas tik pavarto akis ir gal truputį susigėsta. Šūdas. Aš jį įsimyliu dar labiau.

- Jei baigsi zyzti, gal ir paruošiu kada dar pusryčius.
Atsako jis piktai, bet žinau, kad apsimetinėja. Jis pats tuo mėgaujasi ir bando atrodyti suirzęs, nors lūpų kamputis virpa.

Pavalgę pasidarome kavos ir dar ilgą laiką prasijuokiame vienas iš kito. Viešpatie, kaip gerai jaučiuosi.

- Man metas.
Pareiškia Dovydas. Jis trumpai buvo mus palikęs ir dabar nusileido į apačią. Apsivilkęs džinsais ir žaliu megztiniu, dėl kurio jo akys atrodo dar gražesnės. Jis apsivelka juodą odinę striukę ir apsimauna baltus kedus. Man net seilės ima kauptis burnoje ir vienintelis žodis sukasi KARŠTAS. Mėšlas. Mane aplanko pavydas, kad jis kažkur išeina ir jį matys moterys tokį.

- Kur?
Jaučiu kaip balsas dreba iš pykčio. Po galais. Kodėl taip reaguoju? Jis tik gužteli petimi.

- Turiu reikalų.
Atsako gana miglotai. Doratėja tik mus stebi ir nieko nekomentuoja. Manyje pradeda virti kraujas.

- Kokių?
Jis sakė, kad į darbą šiandien nevažiuos.

- Paslaptis.
Ir mirkteli prieš apsisukdamas ir patraukdamas link lauko durų. Tada stabteli ir padovanoja šypseną, kuri nieko gero nežada.
- Ir beja. Lauke yra apsauga, todėl ši kart niekur nedingsite.
Nusijuokia ir sprunka per duris.

- Šūdas.
Abi su Doratėja sušunkame ir sugriežiame dantimis.

Jis atsiims.