Raudonas šviesoforas (Baigta)

94. Dovydas.

Jausti ją.

Turėti ją.

Tai yra Dievo dovana.

Prarasti ją...

Pragaras žemėje.

Po galais.

Kai mūsų lūpos susijungia, aš pamirštu viską. Viską. Lieka tik ji ir jausmas, kad man priklauso visas pasaulis. Bet tai apgaulė. Jaučiu jos atodūsius ir ašaras. Bet žinau, kad tai gali būti ir mano.

Pasirodo likimas gali būti žiaurus. Ir kai sakiau, kad jis man ją padovanojo. Žinau, kad jis iš manęs pasityčiojo. Davė man ją, bet sumautas gyvenimas ją atims.

Man smegenų vėžys. Dar visko tiksliai nežinau, bet jaučiu, kad mano laikas su ja bus baigtas greičiau nei aš norėčiau. Mėšlas. Mes dar tik pradedame. Aš noriu ją vesti. Turėti su ja vaikų. Mergaitės su mano žaliomis akimis ir berniuko su jos mėlynomis akimis.

Iš manęs ištrūksta kukčiojimas ir ji atsitraukia.

- Dieve, mažuti. Aš tau atleidžiu. Aš tave labai myliu. Atleisk, kad abejojau.
Ji apkabina mane savo mažytėmis rankomis ir bučiuoja visą veidą. Jos skruostais kaip ir mano bėga ašaros. Šūdas. Nežinau, kaip tai sustabdyti. Ji galvoja, kad aš verkiu dėl to. Bet ji nesužinos, kad aš turbūt mirsiu. Viešpatie...
- Žinai, kokia mano praeitis. Leidau jai mane valdyti. Aš tikiu tavimi. Atleisk.
Kukčioja ji. Aš tik tvirčiau ją prisiglaudžiu ir nieko neatsakau. Vėl pabučiuoju ją. Riju ją. Man reikia užsimiršti.

Ji atsako nedvejodama. Mūsų drabužiai atsiduria ant grindų. Mes abu kaip išbadėję liečiame vienas kitą. Mano rankos klajoja jos kūnu ir bandau įsiminti kiekvieną jos linki, kiekvieną jos sumautai nuostabų kūno centimetrą. Mes atsiduriame lovoje. Bučiuoju jos visą kūną, nuo plaukų galiukų iki kojų pirštelių.

Aš ją garbinu, jos dėjonės atspindi mano. Mūsų kūnai pinasi ir aš pagaliau įeinu į ją. Be jokios sumautos apsaugos. Man reikia ją pajausti be kliūčių. Ji manęs nestabdo. Abejoju ar suvokia ką nors pasiklydusi malonume.

- Aš tave myliu.
Surinku, kai jaučiu, kad tuoj neatlaikysiu, jaučiu jos orgazmas nusineša ir mane.

- Aš tave myliu.
Ji sušunka kai joje sprogsta orgazmas. Aš stumiuosi toliau. Noriu joje likti amžinai. Kai viską ištuštinu, dar guliu ant jos ir nenoriu išeiti. Mūsų kvėpavimas po truputį rimsta.

Po kelių minučių atsiskyriu nuo jos ir atsigulu šalia. Pritraukiu ją prie savęs. Ji padeda galvą ant mano krūtinės ir mes tylime. Mane užlieja ramybė. Žinau, kad tai laikina, bet man to reikia.

Dieve, kodėl tu man taip? Atvedei ją į mano pasaulį ir duodi tik truputį laiko ja pasidžiaugti. Mėšlas. Kodėl? Mano galvoje sukasi tik šis klausimas.

- Aš be tavęs negalėčiau gyventi.
Sumurma Mėta ir man plyšta širdis. Ji pagaliau atsivėrė, ji pagaliau surado žmonės kurie ją myli. Nes žinau, kad Doratėja ją dievina. Jos beveik kaip sesės. Po galais. Ji mane myli ir jai tai sunku buvo pripažinti. O dabar... Dabar aš nežinau, kiek mums liko laiko. Kodėl?!

- Ir aš.
Ir tai turiu omenyje. Norėčiau gyventi tik dėl jos. Aš ir taip tik kvėpuoju dėl jos. Dalis manęs nori jai pasakyti apie savo ligą. Bet tai ją pribaigs. Ji vėl liks viena. Šūdas.

Gydytojas sakė, kad viską reikia peržiūrėti, atlikti dar daugiau prakeiktų tyrimų. Jis sakė, kad gal dar ne viskas prarasta. Visa laimė, kad man pasireiškė požymiai dar ankstyvoje stadijoje, bet tai smegenų vėžys. Sušiktas vėžys. Noriu kaukti, kad gyvenimas neteisingas. Bet nuo to niekam nebus geriau.

Dar vakar nusprendžiau niekam nieko nepasakoti, kol tiksliai visko nesužinosiu. Nenoriu jų be reikalo gąsdinti. Bet viduje jaučiu, kad mano dienos suskaičiuotos. Žaidžiu gal su dienomis. Velniai griebtų!