108. Dovydas.

187 12 2
                                    

- Kur ji?
Vos atgaudamas kvapą sušunku kai pamatau Roką. Jis atrodo kažkoks pasimetęs ir truputį prasikaltęs. Šūdas. Neturiu dabar tam laiko. Man reikia ją pamatyti ir sužinoti ar jai viskas gerai.

- 202 palata.
Sumurma jis, bet akių kontakto vengia. Mane užlieja panika.

- Jai viskas gerai?
Jaučiu kaip mano kojos ir rankos nevalingai pradeda drebėti. Jis tai pamato ir nusikeikia.

- Eik pas ją.
Pro sukąstus dantis ištaria ir mane išpila šaltas prakaitas. Velnias. Ji negali mirti. Kai jis paskambino nepasakė kokia padėtis, bet tikrai nesitikėjau tokios jo reakcijos.

Linkstančiomis kojomis pasiekiu palatos duris ir giliai įkvėpęs jas praveriu. Bijau pamatyti kas yra už durų, bet poreikis ją išvysti nugali visas baimes. Žengiu žingsnį į priekį ir ji atsisuka. Aš išleidžiu atodūsį. Ji gyva. Matosi truputį įdrėskimų ir ant kaktos užklijuotas didelis pleistras. Bet iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nenukentėjo rimtai. Bet tada susitinka mūsų akys ir aš matau, kokios jos vandeningos, aplink akis papurtę paakiai ir šiek tiek nubėgęs tušas. Ir nors jos ir plaukai pasišiaušia, ji vistiek pati gražiausia moteris pasaulyje.

Prieinu prie jos ir dabar iš akių galiu pasakyti, kad ji visai nenori, kad aš čia būčiau. Mėšlas.

- Aš atsiprašau.
Sukuždu drebančiu balsu. Po galais! Ji nusuka akis ir jas nuleidžia į savo rankas, kurios sudėtos prie pilvo. Ji nėščia. Dieve, aš apie tai taip ilgai svajojau... Tikiuosi, kad visko nesugadinau.
- Tai ką girdėjai...
Iš jos ištrūksta kukčiojimas. Šūdas.
- Aš galiu viską paaiškinti...
Bandau vėl kalbėti, bet ji mane nutraukia.

- Nereikia...
Sušnabžda ji. Ne! Ne! Negaliu jos prarasti. Prieinu arčiau jos ir siekiu jos rankos, bet ji ją atitraukia. Velnias. Nuleidžiu ranką, bandau surasti jos akis, bet ji vengia mano žvilgsnio. Jos skruostais tyliai rieda ašaros ir tai mane žudo. Viešpatie, ką aš padariau?!

- Maldauju išklausyk mane. Prašau.
Mano pačio balsas dreba ir ji trumpą sekundę žvilgteli į mane, bet tada nusuka vėl akis.

- Nereikia. Nėra apie ką kalbėti.
Ji akimirka dvejoja, tada užmerkia akis ir susprogdina mano pasaulį.
- Jo nebėra. Nebėra mūsų kūdikio.
Ji stipriai save apsikabina ir nusisuka nuo manęs.

- Ką?
Man trumpai dingsta regėjimas ir suspaudžia krūtinę. Jaučiu artėjantį vėl priepolį. Mėšlas.

- Nėra apie ką kalbėti. Tau nereikia aukotis ir būti su žmogumi kurio venomis teka kraujas, to pačio žmogaus kuris nužudė tavo tėvus.
Bandau tyliai kvėpuoti, kad neišgąsdinčiau jos.

- Nekalbėk taip.
Vos galiu judinti liežuvį, bet nenoriu jai to parodyti. Ji nusisukusi, todėl prisilenkiu ir delnais atsiremiu į kelius. Taip lengviau galiu kontroliuoti kvėpavimą.

- Aš viską girdėjau Dovydai.
Ji neliksmai prunkšteli ir tai žudo mane iš vidaus, baisiau nei tas sumautas vėžys.
- Dabar kadangi nebėra mus jokių siejančių dalykų, būtų malonu, kad paliktum mane vieną.
Jos balsas šaltas.

- Tu praradai mūsų kūdikį ir nori, kad tave palikčiau vieną?
Negaliu nuslėpti balse girdimo sumišimo.

Po galais. Argi neturėtų ji dabar raudoti, ieškoti paguodos ar panašiai? Tai ne ta Mėta kurią myliu, tai beveik tapati mergina kurią sutikau pirmą kartą. Bejausmė kalė. Mėšlas.

- Man nereikia, kad čia būtum. Aiškiai girdėjau ką man jauti ir kur nori būti.
Jos balsas dreba, bet žodžiai sminga giliai. Velniai griebtų!

Nežinau ką daryti. Viena pusė, kuri vadovaujasi protu, sako, kad taip tik geriau... Galėsiu laisvai išvykti gydytis ir jei pasiseks grįžti kovoti vėl dėl jos. Bet kita... Kita jaučia, kad jei dabar jos nepaguosiu ir mes kartu neapraudosim mūsų vaiko netekties, man kelio atgal gali ir nebūti. Mėšlas.

Raudonas šviesoforas (Baigta)Where stories live. Discover now