Direktorius

6

Važiavau su taxu, sugraibius monetas padaviau ir išlipau. 16.50 stovėjau prie įėjimo į pirmą salę. Prirašiau gal 15 žinučių, skambinau, atsako jokio. Skambinau ir Džoniui, bet šis nieko nežino. Tai kur po galais ji prapuolė! Pradėjo įleidinėti žmones, o aš stovėjau kaip durnė ir trypsėjau nežinodama ar išvis apsimoka eiti, ar nieko Karolinai nenutiko, gal eit ieškoti ? O gal pasirodys? Ji juk žino, kad aš čia , gal tiesiog telefonas issikrovė. Nieko nebelaukusi įėjau ir ieškojau savo vietos. Suradusi atsisėdau ir drebindama koją žiūrėjau į telefoną.
- Kur ji po velniais.. - panosėj burbuliavau.
Vis dar buvo rodoma reklama. Aš sėdėjau nesuprasdama kas vyksta. Kaip taip pamiršti ir neateiti, jaučiaus apgauta. Dabar ji turėtų sėdėti prie manęs ir mėgautis tuoj jau pat prasidedančiu filmu..
Žmonių buvo pilna salė, beveik visos vietos užimtos, tik prie manęs viena laisva..
Kai pradėjo temti šviesos, žinojau, jog jau dabar pradės rodyti ir tiesiog susitaikiau su tuo, jog draugės nebus.. bet karts nuo karto vistiek išsiųsdavau Džoniui žinutę, kad parašytų, jei sužinos kur ji.
Kai pamačiau, kad ateina link mano pusės dar vienas žmogus, pasiruošiau patraukti kojas į šoną, kad galėtų praeiti, bet jis to nepadarė, atvirkščiai, atsisėdo šalia manęs, ten kur turėtų būti Karolina.
Tamsoj buvo sunku įžiūrėti kas pasisavino mano draugės vietą. Iš šono atrodžiau tikrai pikta.. velnias, o gal ji net nenusipirko bilieto...
Mano popkornai buvo padėti ant kėdės atramos, todėl tai greičiausiai suerzino nepažįstamąjį, nes šis paėmė dėžutę ir padėjo man ant kelių, duodamas suprasti, jog jam jie trugdo pasidėti ranką. Kai atsisukau ir geriau įsižiūrėjau supratau, kas šalia manęs. Darbo direktorius....
( Nusišaut geriau) pagalvojau.
Ką jis tipo romantinius filmus žiūri?
Bandžiau žvilgtelt ar jam iš šono nesėdi kokia jo mergina atsitempusi jį čia, bet ne.. jis čia vienas. Įdomiai. Geriau pagalvojus tai nieko gero...
Dar labai nedaug laiko praėjo nuo filmo pradžios, bet jau pirmos scenos kėlė didelį nejaukumą. Akies krašteliu stebėjau Alex, jis savo žvilgsnį buvo tiesiog įsmeigęs į filmą, tuo tarpu kol mano akys lakstė negalėdamos susikoncentruoti.
Filmas išties geras, kiekviena scena kėlė šiurpuliukus kūne, bet labiausiai nukrėtė, kai prie ausies išgirdau jo balsą.
- Ar patinka ką matote, panele Aniston? - pasilenkdamas sušnabždėjo Alex, kartu išpusdamas šiltą orą, kas pašiaušė odos plaukelius.
Jaučiau kaip žandai iškaito ir mane labai siutino jo buvimas šalia, nes jausdavaus pažeidžiama. Noriu greičiau išsiskirstyti.
- Taip, įdomu. O jums? - atsisukau tiesiai į akis.
Jis nepatraukdamas žvilgsnio atsakė.
- Sunku susikaupti, kai vis žvilgčiojat į mane, panele Aniston.
- Aš į jus nežiūriu. - Bandžiau teisintis, kas sekėsi blogai.
Šis šyptelėjo. Pirmą kart pamačiau jo šypseną, nors ir buvo pakankamai tamsu, manau, kad jis turėjo duobutes žanduos. Jam labai tiko.
- Negražu meluoti.
Tai taręs vėl akis nusuko į filmą ir daugiau mes nekalbėjom iki pabaigos.
Išėjau visa nervuota, nors ir labai buvo įdomu žiūrėti, bet mintis, kad vėl turėjau patirti nejaukias akimirkas vedė iš proto.
Nuėjau iki tuoleto, pasitvarkiau plaukus, kurie buvo susivėlę ir išėjusi leidausi laiptais žemyn iki išėjimo, jau buvo gan tamsu lauke, reikėjo paskubėti išsikviesti taxą, manęs neramino tas faktas, kad Karolina taip ir neatrašė.
Netrukus suskambo mobilusis.
- Ana. - Prabilo Džonis. - Viskas gerai, ji namie, ji labai tavęs atsiprašo, viską papasakos kai ateisi.
- Gerai, kad atsirado. Bet aš vistiek ant jos pykstu.
Akmuo nusirito nuo širdies, jog ji sveika gyva, tačiau vistiek gavosi visiška nesąmonė..
Užmačiau Alex prisidegant cigaretę.
Paskambinau taxui, tačiau visi buvo užimti. Ėmiau nervuotis.
- Gal jus pavežti? - Greičiausiai išgirdęs situaciją prabilo vaikinas.
- Ne, nereikia, ačiū. Manau greitu metu atsilaisvins kažkuris taxas.
Jis priėjo prie manęs.
- Kam jums leisti pinigus, jei aš siūlausi jus parvežti. Beto jei jau taip susitikom, norėčiau aptarti reikalus. - Neatstodamas šnekėjo jis.
Aš nutylau sekundei.
- Gerai..
Nuėjome iki jo mašinos, įlipome, tačiau jis ne iš kart pradėjo važiuoti.
- Aš renkuosi jus. - tarė.
- Ką ? - pasimečiau.
- Renkuosi jus darbui. - sugrąžindamas mane į realybę pasakė Alex. - Buvo dar atėję keletą moterų, tačiau manau, kad šiam darbui labiausiai tiksit jus. Gerai permatau žmones. Po praeito pokalbio padariau išvadas. Jūs tikrai mylinti savo darbą ir atrodote atsakinga, todėl renkuosi jus. Jums dar paskambins.
- Na, tada labai jums ačiū, jog neabejojate manimi. - šyptelėjau, o viduje buvau tokia laiminga, bet stengiaus to per daug nerodyti, kad nepasirodyčiau vaikiška.
- Aš niekada neabejoju savo pasirinkimais, panele Aniston. - Jo akys spindėjo žiūrint į mane, nors pats buvo visiškas ledas, kas kėlė nerimą.
- Gal galit mane vadinti Ana? - nesusilaikiau nuo šio klausimo. Labai nemėgstu, kai į mane kreipiasi šitaip oficialiai , labiausiai negaliu pakęsti, kai savo pavardę girdžiu itin dažnai.
Jis pakėlė antakį, bet nieko nesakė, todėl nusukau žvilgsnį į langą.
- Patinka tokie filmai? - staigus ir netikėtas klausimas paliko jo lūpas.
- A, Na, taip. - sumikčiojau.
(Ką reiškia tokie) pagalvojau, o tiksliau tyliai sumurmėjau. Kvailė.
- Kupini dramos, nežinomybės ir aistros. - Pasuko žvilgsnį į mane.
- Atleiskit, tai nebuvo klausimas jums..
Jis nusijuokė. Jau kelintą kart tai užmatau.

Kai buvome prie pat Džonio namų , netvėriau noru išlipti.
- Ačiū labai, kad pavežėt, ir ačiū dar kart už galimybę pas jus dirbti. Gero vakaro. - tariau ir atsisegusi diržą ruošiausi lipti.
- Iki greito, Ana.
Išlipusi nusišypsojau dėl to, kad pagaliau nebesikreipė pavarde. Ana..
Iš jo lūpų mano vardas nuskambėjo kitaip, o jo bendravimas ir kiekvienas pasakytas žodis vis dažniau priversdavo mano kūną sustingti.

( Jei įdomu ar norit pratęsimo raštelkit :) linksmiau rašysis)