Direktorius

45

Po kurio laiko viskas aprimo. Tarsi gyvenimas sugražino visus į vietą. Aš dirbau, dažnai toliau leisdavau laiką su kolege, karts nuo karto apsilankydavau klubuose. Ai.. žinoma.. dėl Alex..
Mūsų keliai išsiskyrė dėl manęs. Norėjau pertraukos, nes jaučiausi suvyniota jo, tarsi po sparnu, o to aš nemėgstu, kadangi dievinau visuomet būti nuo nieko nepriklausoma. Praėjo du mėnesiai , viduj skaudu..
Matau Alex darbe ir tarsi gumulas gerklėj atsiranda, o jo žvilgsnis vis dar stipriai mane veikia. Žinau ką galvojat.. Kodėl tuomet jį atstumei jei taip skauda.. Tačiau tai ne tik susiję su vidine laisve, tai susiję ir su praeities įvykiais. Turiu jausmą, jog jei mes būsim kartu kažkas blogo vėl nutiks, tarsi velniava mums kištų koją norėdama mus atskirti. Pamaniau, jei jį nuo savęs atstumsiu... Tai bus teisinga, tačiau imu to gailėtis..
Na, yra kaip yra..
Dabar turėčiau džiaugtis savo naujais namais... Pagaliau turiu savo erdvę ir ja nereikės su niekuo dalintis. Džoniu nesidomiu, greičiausiai savo gyvenimo būdo taip ir nepakeitė.. su Karolina susiskambinu, vis dėl to, bent šis ryšys nenutrukęs. Dabar sėdėdama savo jaukioje virtuvėje, gėriau arbatą ir laukiau Kristinos.
Penktadienio vakaras... Ilgai lauktas.
"Ding"
Išgirdusi durų skambutį iškart supratau kas pas mane atėjo.

- Oh, sveika. - Vis dar gaudydama orą pasisveikino Kris.  - Tas penktas aukštas visai nuo kojų nuvarys.
- Reikia įprasti. - Sukrizenau.

Įleidusi ją į vidų uždariau duris ir kartu nužingsniavom į virtuvę.
- Na, kaip tu? - Pasiteiravo draugė.
Iškėlusi antakį nustačiau rimtesnę veido išraišką, jog ji suprastų, kad šios temos liest nenoriu.
- Ana.. tau reikėtų.. - Ši nuryjo seiles. - Reikėtų susitikti ir pasišnekėti su juo.
Garsiau trenkdama ant stalo arbatos puodelį susiraukiau.
- Mes neturim apie ką šnekėti! Kaip tu to nesupranti. Aš ir jis tik vienas didžiulis problemų rinkinys.
- Bet pažvelk į realybę.. Jis negali akių nuo tavęs atitraukti, paskutiniu momentu visiškai išsiblaškęs, netgi prie manęs prieina, kad tik paklausinėti apie tave. - Mosikuodama rankomis, viską į vieną sumalė Kris.
-  Man nusispjaut! Baik šią temą.
- Oh.. gerai.. - Draugė atrodė sunerimusi.
Mano smalsumas man nedavė ramybės tą pačią sekundę kuomet Kristina užsiminė apie Alex pristojimą prie jos..dėl manęs..
- Ko jis klausė.. - Tyliau, bet piktu žvilgsniu greit išlemenau.
Merginos akys sužibėjo, o lūpų kamputyje pasirodė šypsnis.
- Tai vis dėl to įdomu. - Ėmė erzinti mane.

Aš pavarčiau akis, o to užteko, jog ši prašneketų.

- Kuomet baigiasi darbo diena ir visi skirstomes namo, Alex užbėga man už akių ir ima klausinėti kaip tu jautiesi, ar ką nors užsimeni apie jį, netgi prašė patarimų kaip tave susigrąžinti.. - Dėstė šioji. - Ana.. tai ne vaikų žaidimai, šis vyras tikrai pametęs protą per tave. Jis suvokia, jog tarp jūsų viskas sudėtinga, bet nepanašu, jog jis sustos kovojęs dėl tavęs. Jums būtina susitikti.
- Nėra ko susitikti. Nėra prasmės. - Tariau aš.
- Žinai.. man atsibodo jo bėgiojimai paskui mane, jo šunyčio akys, maldaujančios pagalbos, tvarkykites patys. - Griežtai pareiškė Kris pagriebdama paskutinį sausainį iš dėžutės.

Aš tik atsidusau, bet nežinojau ką atsakyti. Širdis troško jį pamatyti ir pajausti vėl, tačiau protas sakė, jog geriau laikytis atstumo.

Su Kris vakarą praleidome gan linksmai, kaip visada daug šnekėjom, žiūrėjom filmus, o galiausiai, atsidarėm šampano butelį. Žinoma, ši nusigėrė greičiau nei turėtų, kol mane tiesiog įprastai apsvaigino.

- Ana.. mieloji Ana.. - Čiupinėdama mano plaukų sruogeles panosėj šnekėjo mergina. - Gal galėtum iškviesti taxi..

- Jei nori gali miegoti pas mane..

- Ne ne, viskas gerai, aš tau netrugdysiu.. žinau, jog nori pabūti viena... Aš tik į namus ir miegot... Norėčiau.. - Bandydama teisingai išlementi sakinius, Kris dėjosi batus vis pasvyruodama į šonus.

Buvau nustebusi, jog nėra nei vieno taxi.

- Keista.. visi užimti.. Ar tikrai nenori miegoti pas ma- Buvau pertraukta merginos, kuri dabar prieš mane mosikavo pirštu.
- Aš važiuoju namo.. duok savo telefoną..- Griebdama mobilųjį iš manęs Kristina bandė kažką sumaigyti.
- Nemanau, kad tu ką nors įžiūrėsi tokios būsenos. - Nusijuokiau. Tačiau kuomet Kris paspaudė skambinimo mygtuką, netrukus supratau, jog buvo bloga idėja leisti naudotis mano telefonu.
- Oo labas... taip taip aš... Jooo, biški gėriau. - Juokėsi ši, kol aš rodžiau grasinimo gestus. - Nėra supranti taxi, man reikia namo, būk geras parvežk mane... Aš pas Aną... - Jai turbūt buvo linksma ir ši netgi pasakė mano adresą...

Staigiai griebiau telefoną iš rankų nuspausdama išjungimo mygtuką.
- Ką tu sau galvoji??! Ir būtinai Alex?? Rimtai? Ai.. beto..ačiū, jog pasakei mano adresą! - Užpykusi užrėkiau aš, tačiau merginai buvo dzin.. ši tik sukrizeno, kažką sumurmėjo ir ėmė leistis žemyn laiptais..
Tikrai norėjau ją vieną taip ir išleist, tačiau matant kaip sunkiai jai sekėsi, ėmiau bijoti, jog užsigaus užkliudama, todėl nusekiau paskui ją.
Kuomet ji nulipo, netrukus pamačiau automobilį. Iš jo išlipęs Alex, pirmiausia padėjo atsisėsti Kris, o tuomet kažką jai pasilenkęs pasakė ir uždarė dureles.
Aš sukausi eiti, kuomet šis pašvilpė.
- Tu! - Tas balsas nuaidėjo per aikštę.
- Oi ne.. - Pagalvojau mintyse.. - Sukies ir eini atgal.
Aš nesiruošiau sustoti, todėl tiesiog suskubau prie laiptinės durų, tačiau vaikinas jas užtrenkė šitaip priversdamas mane atsisukti į jį.

- Klausyk.. - Net nežvelgdama jam į akis pradėjau aš. - Ačiū, kad padedi Kris, bet tik tiek.
- Mums reikia pakalbėti. - Rimtu tonu sumurmėjo Alex.
- Nėra apie ką. - Stovėdama prie durų, kuomet jis buvo visiškai arti manęs, jaučiausi įkalinta, kas sukėlė ir geismą, ir norą pasprukti.
Jaučiau Alex kvėpavimą į mane ir reiklų žvilgsnį, tačiau gerai negalėjau jo įžiūrėti,nes buvo pakankamai tamsu.. gal ir gerai.
- Yra.
- Nėra.
- Ana.
- Alex!
- Mes pakalbėsim.
- Ne.
- Taip, nes kitu atveju.. aš stovėsiu tau už durų kol mane įleisi, o jei neįleisi, vistiek kažkada jas atidarysi.. ir tada aš pats save įsileisiu. Aiškiai pasakiau?
Buvau be žodžių, todėl tik pasakiau, kad saugiai parvežtų Kris namo. Nesitikint man, jis pasitraukė nuo durų ir padarė kaip sakiau.
Mano kūnas buvo sustingęs, kuomet jis buvo vėl taip arti ir vėl toks pasitikintis savimi, žinantis ko nori.. ir.. siekiantis to.. greičiausiai dėl to ir nesugebėjau nieko pasakyti po paskutinių jo žodžių, nes...ką čia bepridursi, jei supranti, kad nėra pasirinkimo.