Direktorius

17

- Kaip tu vairuosi toks? - Tikrai norėjau greičiau išeiti, bet prisiminiau, jog mes vis dar veikiami narkotiko..
- Man jau beveik praėjo. - Atsakė vaikinas.
Važiavome link namų, mano nuojauta man sakė, jog kažkas gali nutikti.
- Velnias. - Džonio lūpos susičiaupė, dantis sukandęs žvelgė kažkur tiesiai. - Veidą į telefoną. - Griežtai tarė šis.
- Ką ? Kas buvo? - Ėmiau žvalgytis atsargiai ir sustingau, kai pamačiau prieš mus atvažiuojančią pareigūnų mašiną.
Baimė užliejo visą mane, galvojau siela paliks kūną su ta sekunde, kai pamačiau juos. Staigiai nuleidau žvilgsnį į telefoną, tačiau susikoncentruoti negalėjau.
Kai pravažiavo pareigūnai iškart lengviau atsikvėpiau, tačiau vistiek žvilgčiojau per veidrodėlį ar neapsisuks.
Džonis buvo šaltas kaip ledas, gerai, kad jo akys ne taip ryškiai matosi, kaip pvz mano.
- Šaunuolė. - Lėtai iškvėpęs orą tarė jis.
- Ar jie į mus žiūrėjo?
- Atsisuko, bet tik tiek. Nebijok, nesivys. - Tarsi perskaitęs mano mintis , atsakė į klausimą.
Kuomet grįžome aš jau buvau beveik savam kūne. Nuėjau nusiprausti, pavalgiau, tačiau nepasitikėjimas augo Džoniu, todėl privalėjau tai pasakyti.
- Ar tu išdavinėji Karoliną? - Mano veidas buvo rimtas kaip niekad.
Vaikinas veido nepakėlė, tačiau pažiūrėjo iš padilbų.
- Niekada.
- Tuomet kodėl trineis tarp tų merginų?
- Tai nebuvo trinimasis, tai tik šokis, Ana. Ne visi vyrai į moteris žiūri tik kaip į sekso objektą. - Tiesiai šviesiai išreiškė savo nuomonę.
Pakėliau antakius, nes žinojau, jog tai buvo skirta man asmeniškai. Atsistojau ir išėjusi į kambarį surinkau mamos numerį. Klausimai buvo banalūs, kaip tau sekasi, ar Džonis svetingas, ar viskas man gerai, o ant galo, "jei reiks pagalbos visada kreipkis į mus". Pokalbis su mama paglostė man širdį. Atsigulusi pasiėmiau ausines ir įsijungiau pasiklausyti savo dainų. Nenorėjau jokių transų, klubinių dainų, tik tokių, kurios migdo ir ramina.
Žinojau, kad ateina pirmadienis ir laukiau, kad greičiau galėčiau vėl pasinerti į tą rutiną. Per daug nutikimų įvyko šį savaitgalį. Besiklausydama muzikos užmigau.

* Ėjau per lietų, buvau visa permirkusi, šlapių plaukų sruogos krito ant veido. Norėjau greičiau pasiekti stotelę. Verkiau, nežinau kodėl bet raudojau. Staiga sustojo mašina ir iš jos išlipęs Alex pribėgo prie manęs nusiimdamas švarką ir taip apdengdamas mane nuo lietaus.
- Ką tu čia darai?
- Einam. - Jis nuvedė link mašinos ir atidaręs dureles pastūmė sėstis. Buvau pasimetusi. Džiaugiuos, kad bent ašarų mano nesimatė, nes jos susimaišė su lietumi.
- Ko?? - Šiurkščiai tariau.
Šis pažvelgęs į mane atsiduso ir užkišęs šlapią sruogą už ausies, pasilenkė prie manęs, tačiau uždėjusi delną jam ant lūpų ėmiau purtyti galvą.
- Nereikia, Alex, tik ne vėl. - Dabar mano akys spindėjo nuo pareinančios ašarų bangos.
Jis patraukė delną ir pabučiavo. Kad ir kaip muisčiaus, jis nesitraukė, o tik dar labiau prisispausdavo. Šiek tiek atsitraukdama, jog galėčiau įkvėpti sušnabždėdavau.
- Prašau, liaukis.
- Nebegaliu daugiau, Ana. *

Prabudau.. naktį. 3 nakties. Tikrai buvau permirkusi, bet nuo prakaito. Užsiėmiau už galvos. Kas per šūdas...
Aš sapnavau. Jį.