Direktorius

30

Stojaus eiti link Kris, kuomet pamačiau, jog pati pribėga. Sugriebusi už alkūnės ėmė temptis į lauką paimdama mūsų švarkus.
Greitu judesiu pasileidome link išėjimo. Ši išsitraukė cigaretes ir įbrukusi vieną man, kitą prisidėjus prie lūpų prisidegė.
- Dabar viską pasakok. - Nekantravo ji.
Lėtai prisidegdama savąją, įtraukiau iškart 3 dūmus.
- Ar tu mane visada taip stebi? - Nejaukiai šyptelėjau.
- Tik kartais. Kai verta. - Numojo ranka. - Pasakok ką jis tau sakė, nes iš tavo reakcijos sprendžiu, jog jis tave išdulkino savo pasakytais žodžiais. - Suprunkštė.
- O tu tikra nešvankybė. - Stebėjaus kaip ji visada ištaria tik ką į galvą kilusias mintis.
- Laukiu.
- Šnekėjau su vienu vaikinu, na, tiesiog keliais sakiniais prasimetėm, o tada šis tiesiogine to žodžio prasme , pabėgo. Alex padėkojo, kad jam mat vietą pasaugojau. - Išpučiau dūmą į orą. - Tas jo kreipimasis į mane.. lėlyte.. - Tarsi užsisvajojau.
- Oho! Baisu pagalvoti kas sukasi jo galvoj. - Juokėsi vis ji.
- Jo galvoj nieko gero, žinai kodėl? -
Kris linktelėjo laukdama atsakymo. - Nes jis man davė pasirinkti. Pirmas variantas būtų sušokti su juo, ko aš nenoriu, bet tai dar palyginus nieko.
- Jis ir vėl nori glaustytis prie tavęs, tavo vietoj išprotėčiau.
- Aš ir jaučiuosi pasimetusi, labai.. Esmė yra, kad jei aš su juo nepašoksiu, jis mane, cituojant jį "išsitemps". - Tada prisiminiau tuos žodžius " Išvesiu tave iš proto". Alex, tai tau puikiai sekasi.
- Palauk, ką?? - Susimėtė Kristina. - O mergyt, įklimpai dar giliau. - Garsiai žvengė visiems girdint. - Nors bendrai, gal taip net geriau, pramuštum tuos ledus, pasimėgautum tokiu vyru. - Paistė vėl.
- Kaip man tau pasakot kažką, jei tu vis siūlai su juo sugult. Žinai kas po to būtų? Leisk pasakysiu. Mes pasimylėtume, aš prarasčiau nekaltybę, o jis tiesiog imtų elgtis lyg su eiline mergina, nes būtų gavęs ko ilgai troško, daugiau jo nebedominčiau.
- Supratau esmę. Bijai kad nusispjaus į tave kaip į balą.
Linktelėjau.
- Būtent.
- Bet.. duodu 100%, kad taip nebūtų. Pernelyg stipriai jis nuo tavęs neatlimpa. Jei norėtų mergos nakčiai, būtų lengva gauti kokia barbę.
- Arba jis tiesiog žaidžia žaidimą ir nori laimėti. - Pakomentavau.
- Abejoju. - Prieštaravo ši.
Kai grįžome į vidų, paprašėm barmeno, jog mums įpiltų dar. Tuomet prisistatė ir mūsų likusi kompanija.
Visi atlikome vėl tą pati veiksmą, kartu ryjom stiklinę po stiklinės, iki kol ėmė suktis aplinka.
Šiek tiek dar pašnekėjom, bet tai buvo panašiau į veblenimą.
Sužinojau, jog Deividas seniau lankė boksą ir ne vienas žmogus bijodavo jį sutikti gatvėj. Galėjau įžvelgti du skirtumus. Vyresnysis ir elgiasi kaip jau subrendęs vyras, nors brolius skyrė keli metai, bet galima pastebėti, jog Lukas dar toks " plevėsa" "vejavaikis", kitaip išsireiškus.
Kaip ir visiems išgėrusiems, taip ir mums su Kris, išlindo girtos sapalionės.
- Tu esi nuostabi draugė. - Baksnojo pirštu man prieš nosį šioji. - Galvojau, jog būsi pasikėlusi kaip dauguma, bet nieko panašaus, su tavim galima ir bendrą kalbą atrasti ir pasilinksminti, ir išsipasakoti. Nemėgdavau niekad daryti nakvynių net su artimiausiom draugėm, tačiau tavo buvimas pas mane netrukdo, nei trupučio. Nulis nulis. - Rodydama rankom šnekėjo ji.
Mano šypsnis jau laikėsi kurį laiką, taip dažnai būna, kai staiga tampa labai gera.
- Mano vienintelė artima draugė yra Karolina, Džonio mergina, kaip kažkada esu minėjus... Bet aš ją pažįstu ilgai jau, tavęs ne, tačiau jaučiu tą patį ryšį ir labai džiaugiuosi tavo draugija. - Apsikabinau ir taip lingavom niuniuodamos.
Ne, į mus niekas nežiūrėjo, nes visi čia buvo gan padauginę, o mes čia netapom kažkokia intriga.
Atsistojau, pasitaisiau suknelę ir po truputį žingsniavau link tualeto. Iš čiaupo gurkštelėjau vandens. Kai grįžinėjau link draugų, prieš mane atsistojo mano persekiotojas.
- Einam pašokti. - Įkyrumas vėl išlindo.
- Aš pernelyg girta, kad šokčiau su jumis, Alex. - Nusišnekėti tokioj būsenoj buvo itin lengva.
- Jumis.. - Sukvatojo. O tada suėmęs už delno nusivedė į vidurį. Apsikabinęs liemenį lėtai judėjo žiūrėdamas tiesiai į akis.
- Kokiu tikslu prie manęs šitaip triniesi.
Alex atsiduso tarsi žiūrėtų į kvailelę, tačiau jo šypsena buvo nuoširdi, skirta tik man.
- Mes šokam, o jei nori " trintis" , tau tereikia ištarti tuos keletą žodžių.
Šiek tiek atsitraukiau.
- Alex, jei tu nori su manim tiesiog sugulti ir numesti, ačiū tai ne man. - Purčiau rankas į šonus.
Šis sugrąžino mane į buvusią poziciją, tyliai sau juokdamasis.
- Jei norėčiau tik lovos reikalų su tavim, jau senai būčiau pasiguldęs. - Dar arčiau prisispaudė.
- Koks pasitikėjimas savimi.. O ko tu nori tada iš manęs?
- Noriu tavęs visos. Noriu tave pažinti labiau.
Tokie žodžiai kėlė neapsakomus šiurpuliukus.
- Tu juk mane pažįsti. - Juokiaus. - Žinai , ta grandinėlė labai tau tinka. - Pirštais atsargiai paliečiau. Tokį judesį padariau pirmą kartą, nes dažniausiai, tiesiog atstumiu.
Šis nusekė akimis mano ranką, o tada pakėlęs antakius tarė.
- Kažkas naujo. Komplimentas man, Ana?
- Kodėl gi ne. - Sukrizenau.
Šis lyg apmąstęs vėl prakalbo.
- Kokio girtumo laipsnio esi? 
- Labai, o ką?
Alex nusišypsojo iki ausų ir mane tai trigdė. Prikąsdamas lūpas tyrinėjo mano veidą braukdamas ranka per nugarą, pečius. Man darėsi vis sunkiau atsilaikyti prieš jį. Žiūrėjau jam į lūpas ir neįsivaizduoju kas mane pastūmėjo tai padaryti, bet pasistiebiau ir trumpai pakštelėjau į jas. Man buvo dzin, jog tai atrodė lėkštai, tačiau aš savęs nevaldžiau tuo metu, man užteko tik tiek.
Buvau nustebusi ne mažiau savo poelgiu, todėl susigėdau, Alex sustingo, o jo lūpos prasivėrė, žinojau, jog to jis nesitikėjo.
- Nereikėjo taip daryti. - Perspėjantis tonas pasiekė mane.
- Aš.. aš nežinau kodėl. - Norėjau teisintis, bet nieko nesugalvojau.
Šis pagriebė už rankos ir ėmė temptis kažkur.
- Kur tu mane vedies? - Mano balsas tapo pilnas išgąsčio. Nuo Alex  visas kūnas pagaugais ėjo, net šiek tiek atsipeikėjau.
Nežinojau kur einu, bet čia darėsi vis tamsiau, nutolom nuo žmonių, niekad nebučiau pamanius, jog yra tokia nuošali vieta, o ir išvis ar galima čia eiti pašaliniams??!
- Stok, Alex! - Bandžiau ištraukti ranka iš jo gniaužtų.
Šis sustojo prie kažkokios sienos ir prispaudęs mane priminė tą dieną darbe.
- Išbandai mano paskutinius kantrybės lašus. - Grubiai ėmė bučiuoti mano kaklą, nuo to iš manęs išėjo tyli aimana.
- Pasitrauk, Alex. - Pradėjau muistytis. - Tai nėra gerai, tiesiog sustok!.
Alex tarsi suniurzgėjo ir suėmė mano veidą.
- Tu per daug šneki, tu tiesiog per daug šneki. - Po to vienintelio karto aš tegalėjau prisiminti jo lūpas ant manųjų, tačiau buvau pamiršus kokį stiprų jausmą pažadina manyje, kurį jis man suteikia taip intymiai prisiliesdamas. Tai buvo antras kartas. Ir tai buvo erzinantis, nepadorus bučinys, atimantis sveiką protą. Jis įsisiurbė taip tarsi būčiau tai akimirkai jo deguonis, jo viskas. Tik šįkart aš jo netraukiau, pirštais perbėgau per jo plaukus, veidą, krūtinę. Žinojau tik vieną dalyką aiškiai. Jei tai būtų Alex namai, o ne klubas,  geismas būtų pilnai užvaldęs mus.