Direktorius

15

Kaip virvelė tampiaus paskui Džonį, kol šis spaudinėjo rankas sveikindamasis su Juliaus svečiais. Pamatę mane kai kurie atsisukdavo visu kūnu, kad tik galėtų nužvelgti nuo galvos iki kojų. Viena mergina persibraukė plaukus, gurkštelėjo savo gėrimo ir šyptelėjusi, pasitempusi žingsniavo link manęs. Ištiesusi ranką prisistatė.
- Sveika, Aš esu Frederika. Juliaus mergina. O tu? -  Nežinau ar ji čia taip iš draugiškumo smalsavo kas aš ar skenavo , jog galėtų įsitikinti, kad aš nesiropšiu jos vaikinui ant kaklo. Mergina tikrai daili, tobulo grožio moteris, turbūt Julius ją labai brangina, tik su kitomis nesilaiko pagarbos.
- Labas, aš Ana. Nežinau net kaip prisistatyti, tiesiog esu Džonio draugė.

Maloniai nusišypsojus neatšlijo nuo manęs, atvirkščiai, sekė man įkandin kad ir kur eičiau.
- Niekada nesu tavęs dar čia mačius, Ana. Džonis visada ateina vienas. - Susidomėjusi žvelgė į mane.
Prisėdusi ant laisvos kėdės šiek tiek labiau atsipalaidavau.
- Na, mano draugė, kuri tarp kitko yra Džonio mergina, pasiūlė darbą čia, todėl palikusi Vilnių rizikavau. Džonis mane priėmė pas save pagyventi, todėl ir buvau tokia pakankamai rami. Po vieno įvykio ir gavosi, jog atvažiavau kartu ir aš.. - Pasidarė itin nejauku, kai prie manęs sėdi Juliaus mergina, kuri jaučiu nė nenutuokia, koks jos vyrelis žiaurus gali būti.
Mano nuostabai Frederika ėmė linkčioti tarsi suprastų apie ką kalbu.
- A, taip, žinau ką turėjai omeny. Jis man viską pasakė grįžęs tą naktį namo. Nuo kokso jam minutei apsisuka protelis ir jis tada nebekontroliuoja savęs. Galiu prisiekti, jog jis to gailėjosi. - Bandė atkalbėti mane nuo negatyvių minčių apie Julių.

Negaliu patikėti, jog jis papasakojo, maniau, taip jis elgiasi nuolat, o prieš savo moterį lyg šuniukas.
- Tai nebesvarbu, nebekalbam apie tai. - Numojau ranka.

Dar kurį laiką šnekučiavomes apie bereikšmius dalykus, tačiau mus pertraukė balsas ir plojimas. Kaip supratau tai buvo dėmesiui atkreipti.
Tai buvo galbūt kokių 36 metų vyras.
- Gerai, užtenka pliurpalų, kaip ir žadėjau atvežiau skanumynų. - Kai kurie ėmė švilpauti, o likę šypsojosi ir laukė sekančių žodžių. Nelabai žinojau apie kokius saldumynus jis čia kalba, tačiau numaniau, kad tikrai ne apie maistą.
Karolinos brangusis mane ėmė rimtai nervinti. Atvažiavom čia taikiai išsiaiškinti, o dabar va gražuolis stovi prie kažkokio draugelio ir tyliai šnekučiuojasi. Pamatydamas mane porą kartų iškeldavo ranką ir lūpom surinkdamas žodį " tuoj" vėl grįždavo prie pokalbio. kada gi tas tuoj??
Nukreipiau žvilgsnį į tą vyrą, kuris čia taip visus pralinksmino savo žinia. Šis iš savo kuprinės išsitraukė kažkokią pilką dėžę, o atidaręs ją, maišą, kuriame buvo įvairių spalvų " saldumynų". Tai va dėl ko taip visi išsišiepę, narkomanų irštva.
Frederika atsisuko į mane ir išsivėpusi ėmė temptis ten kur žingsniavo kiti. Nenorom prisėdau ir taip susirinko visas ratas. Pajaučiau kaip susuka pilvą, greičiausiai tai buvo nervai, nes tai tikrai nėra gera atmosfera.
Tas pats vyras sureguliavęs muziką, vieną tabletę užsigėręs vandeniu praryjo,  likusias padėjo ant stalo. Stebėjau tą vaizdą, kuomet visi puola ryti tą š tarsi tai būtų jiems didžiausią džiaugsmą teikiantis dalykas. Frederika pasičiupusi vieną palenkė link manęs.
- Imsi?
- Oi ne ne ne . - Purčiau galvą. - Nenoriu numirti.
Ši nusiprunkštė.
- Nenumirsi, patikėk. Labai nenoriu to daryti viena. - Jos akys tarsi maldavo, jog tai padaryčiau.
- Bet tu juk nesi viena. - Pirštu parodžiau jai į kai kurias moteriškosios lyties atstoves, kurios lygiai taip pat mėgavosi akimirka.
Ši numojo ranka.
- Tai nėra geri žmonės. O ir būt tarp tokių neblaivioj būsenoj nenorėčiau.
- Būtent ! Todėl ir to nedarysiu.
- Aš turėjau omeny tas merginas, Ana. Jos visiškos dviveidės.
O aš turėjau omeny visus. Nei vieno juk čia nepažįstu, apart Džonio. Bet ir tai pagalvojus, aš pačio Džonio nebepažįstu, juk tik ką sužinojau, kad jis pardavinėja narkotikus!
Mergina vis dar bandė įkišti man tą tabletę. Pamačiau Džonio žvilgsnį, kuris sustojęs ties Frederikos ranka, ėmė purtyti galvą į šonus. Suraukęs antakius rodė man, jog atsisakyčiau. Palenkiau galvą ir šyptelėjus nieko gero nežadančia šypsena, dar kart išrutuliavau žodžius " Einam." Vaikinas sekundei nuleido akis ir pasakė kažką panašaus į " palauk", mačiau, jog jį nervuoju, tačiau jis neįsivaizduoja kokį pyktį kėlė pats man. Matant jo akims, net nežiūrėdama pagriebiau iš Frederikos delno raudoną tabletę ir praryjau neatitraukdama žvilgsnio. " Tai tavo kaltė!" Baksnodama pirštu į Džonį išrėkiau.
Šis greitu žingsniu priėjęs sučiupo už rankos ir pastatęs ant kojų ėmė svaidytis žaibais. - Ką tu darai?? Tu tokią ką tik nesąmonę padarei! - Sugniaužė kumščius akimis nudegindamas Juliaus merginą.
Pastūmus jį rankomis atsisėdau ir žaidžiau su kiekviena jo nervų ląstele.
- Tu pasigailėsi dėl savo neapgalvoto veiksmo. - Suko pirštais savo smilkinius, tarsi jam būtų jau viskas įgrisę.
- Tu pasigailėsi, kad mane čia atvežei. - Atkirtau.
Dieve koks jis kvailas, atsiveda pas žmones, kuriais negalima pasitikėti, palieka mane vieną su bandito mergina ir dar drįsta gaišinti mano laiką liepdamas vis palaukti! Aš net nežinojau kur mes esam, o mano telefonas kaip tik išsikrovė, negalėjau net taxi išsikviesti! Šūdas!
- Man reikia važiuoti namo gal gali paskambinti taxi ? - Prašiau Frederikos.
- Nemanau, kad tai gera idėja. - Ji mane gąsdino. - Turiu omeny, juk tu negali rodytis viešumoj pavartojus, tai bus lengva pastebėti. Geriau pabūk čia iki kol poveikis išsisklaidys ir tada galėsi ramiai važiuoti. - Ėmė dalinti patarimus mergina.

Iš tikro velniškai siūtau ant Džonio ir ant savęs, jog iš to pykčio darau bet ką, kas kyla į galvą.
- Ar aš turėčiau nerimauti dėl poveikio?? - Panika išlindo suvokus, ką iš tikro padariau.
Frederika nusijuokė.
- Tiesiog atsipalaiduok, einam pašokti, kuo mažiau mąstysi apie tai ir daugiau mėgausies, tuo pačiai geriau bus, rimtai sakau. - Eilinį kartą sučiupusi už alkūnės traukė mane šokiui.