Direktorius

42

Galėjau jausti kaip Tomas išsiviepia, o jo kvėpavimas pagreitėja dvigubai.
- Metu tau iššūkį. - Taręs tai staigiai suėmė man už plaukų, kas privertė mane sudejuoti, tuomet iš visų jėgų metė mane į šoną kaip kokią šiukšlę. Netekusi pusiausvyros kritau ant žemės. Paklaikusi pažvelgiau į Alex, tačiau akyse susiliejo vaizdas, o tuomet tamsa...
Viskas ką paskutinį kart prieš prarandant sąmonę mačiau, tai Alex greiti žingsniai link to šlykštynės ir smūgis.

- Ana. - Tarsi per sapnus išgirdau balsą. - Ana! - Šįkart galėjau jausti kaip esu liečiama. - Šudas..
Staiga pajaučiau veidu tekantį šaltą vandenį, o tuomet atmerkiau akis.
- Kur aš?? Kas vyksta?? - Apimta panikos rankomis ėmiau liesti plaukus, kurie dabar buvo labai šlapi. Gulėjau kažkokioj man nežinomoj patalpoj, čia galėjau užuosti vaistų kvapą. Jaučiausi tokia silpna, bet tuo pačiu ir sumišusi. Pagaliau sufokusavau žvilgsnį į vaikiną, kurio veidas išdavė jo nerimą.
- Jau maniau neatsibusi..velnias.. negąsdink Ana.
Tuomet grįžo visi prisiminimai... Tomas.. tas sviedimas į šoną ir Alex smūgis.
- Ar .. ar aš susitrenkiau galvą? - Pajausdama dilgčiojimą galvoj paklausiau.
- Taip, tačiau nieko rimto, nesijaudink.
- Kur mes?
- Negalėjau tavęs vežti į ligoninę, todėl atvežiau į saugią vietą, kurioje tau buvo suteikta pagalba..
- Ta prasme?
- Na sakydamas, kad nieko rimto nenutiko turėjau omeny, kad nenukraujavai, bet tai nereiškia, jog kraujo visai nebuvo.. - Liesdamas kaklą kalbėjo Alex.

Pajaučiau kaip širdis ima plakti greičiau, nes pabijojau to fakto, jog man iš galvos tekėjo kraujas, dieve...
- Ar .. ar man viskas bus gerai? - Mano balse skambėjo panika.
Alex maloniai šyptelėjo ir palinksėjo galva.
- O kaip viskas baigėsi su Tomu? - Šis dalykas man nedavė ramybės labiausiai.
Vaikino lūpos susispaudė, o veido išraiška paliko tarsi būtų valgęs citriną.
- Tas niekšas gavo ko nusipelnęs. - Dabar šiojo balsas skambėjo rimtai ir tuo pačiu bauginančiai.
Mane nupurtė nuo minties, jog jis jį sumušė iki mirties, todėl iš tų nervų galvos sužeistą vietą dar labiau užskaudo.
- Ar tu..jį..? Dieve, ar tu jį nužudei..??
- Aš ne. - Blogiausia tai, jog Alex galva nulinko ir jis giliai atsiduso. - Bet mano žmonės tuo pasirūpino.
- Velnias!!  - Riebiai nusikeikiau pirštais sukdama ratus aplink smilkinius. - Kodėl tu jį nužudei??? O šventas dangau, jei policija sužinos.. aš būsiu į tai įvelta....!
Alex staigiai atsistojo ir pakėlęs toną surėkė.
- Tu suknistai nieko nežinai ir dar sakai kam jis nužudytas???!!
- Tai sakyk kas nutiko! - Ėmiau kelti toną nebegalėdama pakęsti šios įtampos.
Alex ėmė vaikščioti ratus trindamas akis.
- Tas sušiktas gaidys jau senai turėjo gulėti po žeme! Kai tu atsijungei, aš jį rankomis sudaužiau, tačiau šis dar atrasdamas iš kažkur jėgų susigriebė už peilio norėdamas mane.. - Padaręs pauzę pakėlė maikes kraštą parodydamas randą ant pilvo. - Aš spėjau išsivaduoti, tada griebęs šautuvą taikiaus į jo petį... Bet kai šis vos ne vos atsistojo, pirmą dalyką, kurį padarė, tai puolė prie tavęs sakydamas, kad jei nepadėsiu ginklo, perrėš tau gerklę..

Klausydama viso šio pasakojimo apstulbau...aš galėjau būti negyva... O Alex per mane sužeistas.... Šūdas!!!

- Galėdamas kuo slapčiau vienam numeriui išsiunčiau žinutę... O tada.. jau buvo nebe mano reikalas, svarbiausia buvai tu. - Alex atrodė toks susijaudinęs, jog dabar tesugebėjau tik žiūrėti į šias nerimastingas akis.

Atsistojau nuo lovos, tačiau galva šiek tiek apsvaigo. Po kelių sekundžių pajaučiau stiprias rankas sau ant liemens. Pakėlusi galvą pažvelgiau į šį man iki galo dar nepažįstamą vyrą, kuris šitaip manimi rūpinasi. Lėtai uždėjau rankas ant jo pečių, juos suspausdama.
Alex tik stebėjo mane, o aš daugiau nieko nelaukus prisitraukiau prie savęs ir stipriai apsikabinau pajausdama skaudžią ašarą bėgančią mano iškaitusiu skruostu.
- Ačiū tau.. - Tyliai tariau.