Direktorius

31

Suvoksi esamą situaciją delnais staigiu judesiu patraukiau jį sunkiai kvėpuodama. Galėjau jausti Alex pasimetimą. Susigriebusi už žandų pajaučiau kokie jie karšti. Lėtai pradėjau trauktis nuo tos vietos.
- Daugiau to niekada negali būti, Alex.
- Kodėl?
- Tiesiog negali, laikykis nuo manęs atstumo, nes per tave nebeatpažįstu savęs. - Atkirtau.
Kol aš traukiausi atatupsta, girdėjau ir mačiau kaip vaikinas žengia link manęs.
- Ana.
- Ne, Alex. Pamiršk, to nebuvo.
Staigiai priėjęs prisitraukė grubiai prie savęs.
- Man pabodo tavo bėgimai. Tai nutiko ir tai nutiks vėl.
Nespėjus man nieko pasakyti tvirtai suėmė už skruostų ir vėl ėmė bučiuoti mane. Šiek tiek atitraukdama lūpas nuo jo šnabždėjau.
- Baik, sustok.
Bet jis tik tildė toliau valdydamas mane.
Manyje susikaupė daugybe emocijų. Širdis troško būti šiam glėby, o protas griežtai liepė traukt jį nuo savęs, tačiau su kiekvienu kartu jis vis tvirčiau prisitraukdavo.
- Nustok sau priešintis. - Bučinio metu vis pakuždėdavo. - Aš tau patinku, tad atsiduok man.
Papilvėj patyriau tą " drugelių" jausmą, apie kurį tik girdėdavau iš kitų. Suvokiau kaip sunku valdytis kai visas kūnas sako visai ką kita. Alex pažadino moterišką geismą ir nebežinojau kaip į tai reaguoti.
Jo rankos glamonėjo mano nugarą, vis nusileisdamos žemiau. Apėmęs nejaukumo jausmas sukeldavo norą spyriotis.
Galiausiai atsitraukęs leido įkvėpti oro ir atgauti savąją būseną. Girdėjau kaip greit jis kvėpavo, tarsi tramdė save.
- Aš tau duodu savaitę susitvarkyti su savo jausmais. - Užtikrintai kalbėjo šis.
- Ką tu turi omenyje? - Vis dar sunkiai atgaudama kvapą tariau.
Pirštu bedė man į krūtinę.
- Arba tu pati prisipažįsti man jausmuos, arba aš pats išsiaiškinsiu.
Išsigandau jo žodžių.
- Ne! Palik mane ramybėj.
Nelauktai sugriebęs už peties žvelgė tiesiai į mane šnopuodamas.
- Stengiaus tavęs vengti, kaip ir tu manęs, bet žinai, man atsibodo. Tu užvirini mano kraują tik pažvelgus į mane, nebeapsimetinėsiu.
- Bet..- Buvau pertraukta.
- Daugiau nebebėgsi. O jei bandysi.. aš tave susirasiu ir išmušiu visus tavo kvailus įsitikinimus išvesdamas iš sveiko proto, kaip ir dabar.
- Net negalvok, tai buvo silpnumo akimirka, aš nesiruošiu atsiduoti vyrui, kuris galvoja, jog gali viską kontroliuoti.
- Dar pažiūrėsim, pupa.
Jis lyg niekur nieko išėjo palikdamas mane vėl su sujauktom mintim. Šitie žodžiai mane baugino daug labiau nei seniau ir dabar iš tikrųjų galvojau, ką daryt, kad nepasielgčiau neteisingai.
Baisiausia tai, jog jis buvo visiškai teisus, tačiau man tai pripažinti?? Tiesiog negaliu. Visas alkoholis tarsi išgaravo. Suskubau grįžti pas Kris, nuo ryškių šviesų mano akys prisimerkė. Mačiau pamišusį draugės veidą, tačiau aš atrodžiau ne ką keisčiau.
- Kur tu po velnių buvai?? - Ėmė kamantinėti mane ši kramtydama nagus. - Tu dingai kaip į vandenį, sumautai mane išgąsdinai.
- Aš.. aš turėsiu su tavim rimtai pasikalbėti. - Skambėjau taip tarsi kažkas būtų man pagrasinę ir dabar kviesčiaus pagalbos.
Sunerimusiu veidu mergina bandė "perskaityti" mano veidą ir išpešt tuoj pat kiekvieną detalę.
- Kas nutiko?? - Prisiplakusi prie pat ji atrodė išties perbalusi.
- Nieko labai žiauraus, bet ir nieko gero..
Mano veidas automatiškai šiek tiek pakrypo ties šonu, nes ten stovėjo Alex gerdamas kokteilį ir linksmai šnekėdamas su, greičiausiai, draugu.
Pagavęs mano slaptą žvilgsnį, persmelkė kiaurai, kaip tik jis moka, ir padovanojo plačią šypseną, tarsi būtų laimėjęs aukso puodą. Papurčius galvą pasisukau link Kris, kuri stebėdama mus abu mąstė.
- Leisk atspėti su kuo tai susiję. - Dabar jos persigandusi mina pasikeitė į laimingą, švytintį veidą.
Žiūrėjau į ją leisdama suprasti, koks. Man. Ragas.
- Man.. man reikės moteriško patarimo.
- Ar nori tai pasakyti čia, ar kitur?
- Pasakysiu čia. - Nekantravau. Vis atsisukdavau trumpai į Alex pasakodama tik ką nesenai įvykusius įvykius. Kris suplodavo rankom arba išsivėpus linksėdavo taip išsiduodama apie ką vyksta mūsų pokalbis.
- Nedžiūgauk, geriau sakyk ką daryti, jaučiuos visiškai įpainiota į voro tinklą.
- Oojoj, net neįsivaizduoju, išties..Ne kvailas vyras Alex Wilson. - Vienu ar kitu atveju... Būsi jo.
Susiraukiau kaip paragavus citrinos.
- Kris, jei jau klausiu tavęs, tikiuosi gauti kokį normalesnį atsakymą.
- O gal tu leisk jam su tavim pažaisti?
- Ta prasme? - Suklusau.
- Nežinau, tiesiog kai pagalvoju, nematau tolko tau nuo jo slapstytis, juk tu dirbi pas jį, jūs ar taip, ar taip matysites. O jei jau jis toks užtikrintas savimi, abejotina ar jis leis tau pasprukti..
Mane glumino Kris kalbos. Negi aš rimtai nebeturėsiu kur dėtis?? Aš bijau tiesiogine to žodžio prasme atsidurti šio vyro rankose. Jis tarsi vilkas. Liūtas. Bet kas, kas kelia grėsmę. Štai kodėl jis nuo pat pradžių man atrodė toks paslaptingas asmuo.. Dabar suprantu, jog jis jau dvi savo puses parodė. Vieną akimirka atrodo angeliškas, geras, mandagus, nespaudžiantis, kitą... Aš bijau pažiūrėt į jį, velniškai patrauklus galintis nusivesti į juodumą.
Dabar jis pilnai pasitikintis savo veiksmais, žodžiais, puikiai mane permatantis, visada vienu žingsniu prieky..
- Kaip manai, Kris. - Žvelgdama į jį, prabilau draugei į ausį. - Ar jis tikrai tik šios įmonės direktorius? Nes man jis atrodo daug pavojingesnis..
Kris tarsi prisiminus kažką surimtėjo.
- Nežinau, bet ir pati niekada nebuvau pilnai įsitikinus, jog jis eilinis žmogus tiesiog gavęs geras pareigas.
Nenustebčiau jei sužinočiau, jog jis užsiminėja kažkuo, kaip Džonis.
Juk dažnai atrodo, jog pažįsti jau žmogų, o tada bam..