Direktorius

14

Įėjusi į vidų pamačiau Džonį miegantį svetainėje. Suknistai miegantį ir nei nenutuokiantį kas čia vyko. Priėjusi prie jo, pakrutinau.
- Džoni, kelkis. - Judinu jį toliau, tačiau jis tik pasimuisto, sumurma kažką panosėj ir toliau miega.
Mane paėmė pyktis.
- Džoni! Kelkis sakau! - Šįkart jau mano balsas buvo pilnas įtūžio.
Šis staigiai prabudęs nesigaudė aplinkoj.
- Ana?? Kiek dabar valandų, kiek aš čia jau miegu?? - Visiškai nesiorentuoja.
Sukryžiavau rankas ir stovėdama prieš jį stengiaus nustatyti kuo piktesnę miną, jog suprastų, kad kažkas ne taip.
- Kas yra? - Nustebęs žvelgė į mane.
- Kas yra?? Mažiau gerk!
- Aš tavęs nesuprantu. - Susiraukęs atsikėlė ir pasitrynęs akis norėjo jau stotis, tačiau aš jį sulaikiau.
- Palauk, kur bėgi ? Žinai ką aš tau pasakysiu? Tu suknistas šiknius! - Mano akys degė iš pykčio.- Užmigai sau ramiai , palikai mane tarp savo kažkokių banditų, kurie tarp kitko dar ir kabinėjasi!
Šis žiūrėjo į mane išplėtęs akis ir purtė galvą, tarsi neigdamas.
- Ką? Kaip suprast kabinėjasi, ką tu čia šneki??
- Ką aš šneku??! Vienas iš jų su mielu noru būtų mane išprievartavęs, jei nebučiau pasipriešinus!
- Ką tu čia kliedi?? Jie nieko panašaus nedaro, pirmą kartą girdžiu.
- Po perkūnais! - Susiėmiau už galvos. - Aš norėjau jau net policiją kviesti, nes neturėjau apsaugos, juk tu " leidai jiems daryt ką nori" , tavo žodžiai, Džoni!
Šis pamišęs praėjo pro mane atsigerti vandens, tačiau mačiau išgąstį jo veide.
- Kas per šūdas, Ana?
- Ką, savo draugelių nepažįsti?? Per tave turėjau išbėgti iš čia! Tu net neįsivaizduoji į kokią padėtį mane pastatei!
Džonis suvokęs, jog tai iš ties yra baisu, susiraukė ir sugniaužė kumščius.
- Dieve, Ana... Aš buvau toks girtas, atleisk man, aš negaliu patikėti, pakalbėsiu su tais, kur tu išvis buvai??
Nusisukau nuo jo ir prisėdusi ant sofos užsidengiau veidą.
- Per tave viskas.. Mane pamatė parke mano darbo direktorius ir man teko pernakvoti pas jį.
- Ką??
- Nakvojau pas savo suknistą direktorių!
Vaikinas priėjo prie manęs, tačiau bijojo, jog neužtvočiau, todėl laikėsi saugaus atstumo.
- Ana, aš.. aš nežinau ką pasakyti.. jei tik būčiau žinojęs...
- Kas per debilai tai buvo? - Paklausiau jo.
Jis norėjo vengti šio klausimo, tačiau aš nebenoriu paslapčių, aš pavargau.
- Tai, tai sudėtinga..
- Klok viską, tuojau pat. Ar Karolina žino??
- Prašau nesakyk nieko jai.. Velnias, taip neturėjo nutikti, turėjau jų net neatsivesti. - Šį kart jis buvo super nervuotas.
- Tu užsiminėji narkotikais, taip? - Sužiūrau į jį, norėjau žinoti tiesą, nes numaniau, jog kažką slepia.
Tarsi įvarytas į kampą vaikinas susimėtė, tačiau supratęs, kad nieko nebus, prisipažino.
- Na, taip.. Pardavinėju kokainą..
- Ar Karolina žino tą?? - Taip ir maniau, vien tų narkomanų atėjimas čia bylojo, jog čia jau savi banditėliai.
- Ne, maldauju nesakyk jai to. - Džonis į mane žiūrėjo šuniuko akytėm.
- Aš į jūsų santykius nesikišiu, tačiau tu jai pats turėsi pasakyti.
- Negaliu.
- Privalai. Tiesa vistiek išlys į paviršių ir nesiruošiu būti viso to centre, kai Karolina ims rėkti ant manęs, jog žinojau, bet nesakiau. Nesiruošiu prarasti draugės.
Džonis nulenkė galvą susitaikydamas su padėtimi.
- Gerai. Bet ne dabar. Dabar mes važiuosim pas Julių ir išsiaiškinsim. - Rengdamasis striukę kalbėjo vaikinas. - Daugiau nei pirštu tavęs neprilies.
Įsitempiau. Nenoriu matyti to snukio..
- Nenoriu aš ten važiuoti, Džoni. - Nejudėjau iš vietos.
- Reikia. - Mirktelėjęs man pagriebė už rankos ir ištempęs nenorom iš namų, įsėdo į savo mašiną.
Privažiavom prie didelio namo, kuriame per langą galėjau įžiūrėti ne vieną veidą.
- Nemanau, kad tai gera idėja ten eiti.. - Susigužiau. - Pažiūrėk kiek žmonių, jaučiu jie ten visi šnioja, jei vėl kažkas panašaus būtų ..
Tačiau vaikinas sustabdė mane ir įdėmiai žvelgė į akis.
- Ana, klausyk. Noriu atpirkti kaltę. Jei ne aš, nieko panašaus tau nebūtų nutikę, todėl eisim ten ir viską išsiaiškinsim.
Nieko daugiau netarusi išlipau ir drebančiom rankom ėjau link namo durų. Džonis pabeldeno ir netrukus durys atsidarė. Kaip tik prieš akis išlindo mano didžiausias košmaras.
- O Sveikas, nesitikėjau, kad pasirodysi. - Nusijuokė Julius. Išsišiepęs buvo iki ausų, šįkart matėsi blaivus. Apsirengęs baltus marškinius ir juodas kelnes atrodė santūriai ir visiškai nepanašus į tą gašlų žmogystą. Pirmiausia į vidų įėjo Karolinos mylimasis, o sekanti žengiau aš. Kuomet mūsų akys susitiko, Julius švelniai palietė mano riešą, kas privertė mane krūptelėt. Vos ne vos pakėlusi į jį akis, šįkart nemačiau to savim per daug pasitikinčio ir pasiruošusio padaryt bet ką vyro, atrodė prasikaltęs. Bet juk taip ir buvo.
- Ana. - Jo žemas balsas priminė tą dieną. Kai jis kalbėjo su manim kaip su šiukšle.. - Nesu linkęs atsiprašinėti, bet tikrai gailiuosi dėl ano vakaro. Buvau ne savo būsenoj. Noriu, kad tai suprastum.

Šis vyras tikrai atrodė "pranašaujantis audrą", įdomu kaip jis elgiasi su moterimis? Kažkodėl nupurto nuo tos minties. Jis vis dar laikė mano riešą.
Sučiaupiau lūpas, nes bijojau ką nors ne taip pasakyti, bet norėjosi greičiau pro jį praeiti, taigi turėjau kažką tarti.
- Nemeluosiu sakydama, kad atleidžiu, nes niekas su manim taip nesielgia, bet viliuosi, jog daugiau manęs neliesi nei žodžiais nei. - Pajudinau ranką, kad ją atleistų. Julius palinksėjo ir lėtai patraukęs leido man įeiti. Nuo širdies nusirito akmuo, kad pagaliau su šituo išsiaiškinau, tačiau buvimas čia vistiek nekėlė ramybės.