Direktorius

19

- Ši savaitė labai greitai lekia. - Valgydama šokoladinį keksą tariau Kristinai. Tai mums jau tapo kaip rutina, kas kart per pertraukas lėkti į kavinukę.
- Tikrai taip, negaliu patikėti, kad rytoj jau penktadienis. Atrodo tik ką buvo pirmadienis. - Kolegė žiaumojo bandelę tarsi būtų nevalgiusi dvi dienas.
- Na ir alkana tu. - Nusijuokiau.
Kristina pilna burna išspaudė šypseną ir tarsi prisiminusi kažką stengėsi greičiau nuryti maistą.
- Žinai ką pagalvojau? - Mosikuodama savo pirštu į mane tarškėjo ji. - Tu man padėsi išsirinkti drabužius baliui.
Ak.. tas balius. Visiškai išėjo iš galvos. Visą savaitę darbo apkrauta tikrai nebeišgalėjau galvoti apie tą darbo susirinkimą.
- Na, galiu. Ką planuoji rengtis ? - Paklausiau gerdama Latte.
- Galvoju apie suknelę.
- Ar neatrodysi per daug iššaukiančiai?
- Tikrai ne. Nustebsi pamačius kaip kitos rengsis. - Vartydama akis kalbėjo ji.
- O iš kur tu žinai?
- Numanau. Kažkada, kai buvo direktoriaus gimtadienis lygiai taip pat darėm šventę, tik mažiau žmonių buvo. Patikėk.. Kai kurių merginų aprangos buvo žadą atimančios. - Žvelgė kažkur tarsi prisimindama.
- Eik tu? - Smalsiai klausiausi. - Tai ką, kaip kekšės atrodė? - Pasilenkiau prie jos, kad manęs niekas kitas negirdėtų.
Ši atkartojo mano veiksmą.
- Ne visiškai, bet aptempta suknelė siekianti vos kelius... Na nežinau.
Abi sukrizenom.
Pasibaigus pertraukai pėdinom link darbo.
- Aš tave šiandien pas save nusivešiu, tu man patarsi ką apsirengti, gerai?
- Gerai gerai.
- O ką tu rengsies ?
Sekundei pagalvojau. Nelabai turiu ką rengtis kaip į balių, todėl pažiūrėjus į ją , pirštais ėmiau liesti savo lūpas.
- Viskas aišku. - Ši įsikibo man į parankę. - Vadinasi mums tikrai naudinga nuvažiuoti pas mane ir apsilankyti mano spintoj. - Kikeno Kristina.

Po darbo kaip ir planavom, važiavom pas Kristiną. Jos namai kuklūs ir man tai patiko daug labiau, nes užtektinai prisižiūrėjau tų akį veriančių vaizdų, kuomet namas į namą nebepanašus. Man visuomet patiko modernumas, tačiau šiais laikais kai kurie žmonės persistengia  su prabanga.

- Gal šitą? - Mergina laikė rankose baltą suknelę, be petnešų.
- Mm.. gal kitą. - Sunku buvo apsispręsti, nes šios merginos spintoj buvo daugiau suknelių, negu reikia. Norėjosi kažko tokio, ką pamačius iškart neabejoji.
- O kaip šita? - Ištraukusi sekančią suknelę pakėlė man prieš akis stebėdama reakciją.
Mano šypsena praplatėjo ir pasiūliau ją užsidėti. Ši suknelė nebuvo per daug seksuali ar nuobodi, bent jau man. Ji tiko Kristinai. Tikrai tiko.

- Ar nemanai, kad ji, na, per daug paprasta? - Kiek abejojo kolegė.
- Tikrai ne. Ji pakankamai oficiali, bet ir kartu tinkanti tokiam baliui kaip šis. Negi nori atrodyti kaip kokia kekšytė? - Užsikėliau koją ant kojos, atrodžiau vadovaujanti jos pačios namuose.
- Tu teisi. - Palinksėjo Kristina. - Ji tikrai nebus išsišokanti.

Kristina turėjo ant peties tatuiruotę, o tai dar labiau pagražino merginą.
- Aš manau ant gražios moters viskas tinka. - Nusijuokiau.
- Gerai, batus aš susiderinsiu, dabar reikia tau surasti kažką. - Giliai mąstydama, rankomis perbėgo savo sukneles iki kol viena patraukė jos akį. - Va!

Ji pakišo man juoda suknelę ir batelius.
- Eik greitai pasimatuoti.
Klausydama jos užsidėjau ir pamačiusi save veidrodyje negalėjau patikėti kaip ji man tinka. Liečiau medžiagą, apsisukdavau pasižiūrėti kaip atrodau iš visų pusių.
- O dieve, kokia ji graži. - Šypsojaus aš, bet tuoj pat šypseną pakeitė išgąstis. - Bet , ne.. negaliu, pažiūrėk kokia ji.. atvira.
- Atvira? Čia dar neatvira, brangioji. Nuostabiai atrodo ant tavęs, net man taip netinka kaip tau. Privalai ją dėvėti.

Mano drovumas lipo per kraštus.
- Negaliu, aš..
- Tu net nesugalvoji, ką pasakyti! Dėsies ją, nuspręsta. Būsi gražiausia. - Mirktelėjo man. Dar kart apžiūrėjusi didžiavosi savo parinkimu ir ištarė nelauktus žodžius. - Alex susileis kaip vaikas pamatęs saldainį.
Staigiai į ją atsisukau.
- Kokius paistalus dabar čia šneki? - Susimečiau.
- Ana, tu galvoji aš tokia kvaila ir nematau? - Žvelgė tiesiai man į akis.
Bijojau, kad ji įtaria mane, todėl skubėjau nusiimti suknelę vis kartodama, kad nebenusišnekėtų.
- Aš matau kaip jis žiūri į tave.

Netekau kantrybės.
- Kristina, baik! Niekaip jis į mane nežiūri, nereikia prisigalvoti nesąmonių, kaip tau dar mintys tokios kyla?
Iškėlė rankas tarsi gindamasi.
- Nepyk tik, aš tik sakau, ką pastebėjau. Nėra dėl ko čia pykti, aš tavo vietoj džiūgaučiau.
- Man nereikia, kad dėl manęs seilę varvintų kas nors.
- Ne kas nors, o Alex. - Pertraukdama mane pakėlė pirštą.
Mane apėmė psichiškas juokas.
- Dar kart paminėk jį ir niekur nebeeisiu. - Perspėjau Kristiną.
Ji tą patį pirštą priglaudė prie savo lūpų taip parodydama, jog daugiau šiandien Alex nebeminės.