Prarasta [BAIGTA] ✔

15 dalis

Amanda's P.O.V

-Tėtis ir Jackas žino apie mus... - ištarė Liam ir nuleido galvą. Atsidusau.
-Kaip jie reagavo? - paklausiau bene vienintelio man rūpimo klausimo.
-Na... atrodo kad jie jau seniai žinojo...  ir atrodo, kad jie apsidžiaugė... - atrodė, kad akmuo nuo širdies nuriedėjo. Visą laiką bijojau, kad jiems tai nepatiks, kad jie supyks ir panašiai. Dabar esu visiškai rami...
Šitaip bemąstydama pamačiau, kad prijojome uostą. Staiga Liam nusikeikė paragino žirgą joti greičiau. Po kelių sekundžių supratau kodėl. Vos ne kitame uosto gale mūsų laivelis jau ruošėsi išplaukti. Tuoj pat mus pastebėję Jackas ir Tomas iš kart sustojo. Prijoję nulipome nuo žirgo ir jį pririšome prie kažkokios lentos. Tai padarę nubėgome į laivelį, kuriame mūsų jau laukė vyrai.
-Jums viskas gerai? - paklausė Tomas. Jau norėjau sakyti, kad nelabai, nes prieš akis vis dar stovėjo tas vaizdas, kaip nuo mano rankos negyvas krenta žmogus, tačiau Liam mane pertraukė.
-Taip, mums viskas gerai, - šyptelėjo jis pažiūrėjęs į mane. Aš taip pat nusišypsojau ir nuėjau atsisėsti. Po kelių sekundžių pajutau, kad plaukiame.
-O kas dabar? - paklausiau visų.
-Dabar mes parduosime karūną dalimis ir būsime turtingi, - didžiuodamasis pasakė Jackas. Šyptelėjau supratusi, kad su tokiais turtais mums nebereikės gyventi laive ir valgyti vieną kartą per dieną.
Staiga prie manęs priėjo Liam ir kažką padėjo šalia. Pažiūrėjau į tą daiktą. Tai buvo knyga, dėl kurios vos nemiriau. Liam nieko nesakęs nuėjo, o aš pradėjau skaityti ją.

...Amžinieji žmonės...
...Drakono kariai...
...Amžinybės dievai...
...Nemirtingieji...

Tokie žodžiai pasitiko mane knygoje. Joje taip pat buvo užrašyta įvairių vietų, kurių pavadinimų negalėjau ištarti. Pripažinsiu, tai neatrodė tikra. Neįsivaizduoju kodėl ją gelbėjau, todėl tiesiog padėjau ją ant žemės ir nuėjau miegoti.

Naktį pajutau žingsnius ir balsus šalia savęs. Apsimesdama, kad miegu pradėjau klausytis:
-Jūs rimtai tuo tikite? - Tomo balsas.
-Nežinau kaip tu, brolau, bet mintis, kad yra bent menkiausia galimybė gyventi amžinai mane gundo, - Jackas. Velnias, jie rado knygą. Na žinoma, gi ją tiesiog pamečiau...
-Na... manau, kad tai visai įmanoma...-Liam, nejaugi tu rimtai tuo tiki???
-Bet kokiu atveju negalime nieko spręsti be Amandos, vis dėlto ji rado knygą. - Ačiū, Tomai, kad kątik užkrovei man visą atsakomybę...
-Po velnių Tomai, tik pagalvok: gyventumėm amžinai, ar įsivaizduoji kiek patirtumėm? Kiek pamatytumėm, o svarbiausia: niekada, pabrėžiu NIEKADA nemirtumėm! - vos ne šaukdamas pasakė Jackas.
-Jackai, tyliau, Amanda miega, - sušnypštė Liam.
-Koks skirtumas! Ji turi žinoti! Esu tikras, kad ji norės būti nemirtinga, ypač sustoti senti esant tokiame amžiuje! Juk tai nuostabu! Ar ne, Amanda?! - jau šaukė Jackas ir aš nesusilaikiusi suklykiau:
-Po velnių, aš suknistai nenoriu būti nemirtinga!

---------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Hėliau! štai ir aš su neįdomia dalim :> kadangi visiškai nusivažiuoju galvoju stabdyt kuriam laikui šitą isto ir kurt naują ^^ ką manot?