Prarasta [BAIGTA] ✔

19 dalis

-Ką dabar darysime? - paklausė Liam, bet deja niekas negalėjo jam atsakyti...
Bet staiga man į galvą šovė mintis:
-Mes nežinome šio nemirtingumo galių. Galbūt mums pavyzdžiui nebūtina kvėpuoti ir... -mane nutraukė Jackas.
-Ir mes galėtume pereiti po vandeniu? - pasakė mano mintis jis, o aš tik linktelėjau.
-Tuomet su lyg trim nei vienas nebekvėpuojam,- pasakė Liam. -vienas, du trys, - visi nustojome kvėpuoti. Iš pradžių buvo keista, bet vėliau pripratau, nes aš visiškai nejaučiau oro trūkumo. Prastovėjome gana ilgai, kol Jackas tarė:
-Manau negaiškime laiko. Eime pasiimkime brangenybes ir dingstam iš čia. - mes su Liam tik linktelėjome ir kartu su Jacku nuėjome prie laivo. Kadangi aš lengviausia man teko lipti į vidų ir paimti visus brangakmenius, kurie buvo išsibarstę po visą laivą. Viduje aš neskubėjau. Pirmiausia nuėjau į savo buvusį kambarį. Jame tiek prisiminimų. čia praleidau visą savo gyvenimą. Neprisimenu, kad būčiau gyvenusi kitoje vietoje. iš čia dėl Tomo ir Jacko plano dėl karūnos pabėgo daugybė mano draugų... Tomas... čia jo laivas... Nežinau kas nutiko ir kaip čia atsiradau, bet man pasakojo, kad jeigu ne Tomas dabar tikriausiai būčiau mirusi... paskutinį kartą apžvelgiau savo mažą, bet prisiminimų pilną kambarėlį į kurį niekada nebegrįšiu... niekada nemaniau,kad verksiu dėl kambario. Dėl laivo. Bet štai ką dabar darau... nusivaliau nuriedėjusias ašaras ir nuėjau surinkti brangenybių. Man jos niekas. Dėl manęs jų gali ir nebūti. Man nesvarbu. Tačiau svarbu Jackui ir Liam... atsidususi pradėjau rinkti brangakmenius. Visus surinkusi paskutinį kartą apžvelgiau laivą. Bus sunku atsisveikinti su juo, bet ką padarysi... priėjau prie laivo krašto kur apačioje manęs laukė vaikinai.
-turi? - paklausė Liam. Aš linktėjau. -Mesk! - paliepė jis ir aš numečiau jam maišelį. Jis savaime aišku pagavo. Po to nulipau ir aš. Ir tada... tada mes tiesiog ėjome po vandeniu... įsivaizduoju kaip keistai atrodėme iš šono.

Iš prisiminimų mane pažadino durų skambutis. Tikriausiai atvežė likusius baldus. Nuėjau prie durų ir jas atidariau. taigi. Baldai. Įleidau į vidų vyrus nešančius sofą. Kątik čia atsikraustėme, nors manau ilgai čia neliksime. Jokioje vietoje neužsibuvome ilgiau dviejų metų. Na nebent Ispanijoje 1567. Tada buvome ten 10 metų kol viena senutė pastebėjo, kad nesenstam... teko bėgti nuo to laiko nebegyvenom Ispanijoj. Po jos vykom į Prancūziją, Belgiją, Olandiją. Dar kažkur tik nepamenu. Tada kelios Azijos ir Afrikos šalys. Senai gyvenome Amerikoje, bet štai mes čia! Saulėtasis Los Andželas kaip tada prieš gerus 700 metų. Tada buvo geriausi metai, nes galima sakyti teisėtai susituokiau su Liam. Keistai atrodo švęsti 700 vestuvių metines... per šį laiką baigiau mokyklą gal 15 kartų. Na tiksliau vienuoliktą ir dvyliktą klases, nes aš atrodau kaip dvidešimties. Negalėčiau eiti į vieną klasę su penkiolikmečiais. Žodžiu nemirtingumas nėra toks įdomus kaip tikėjausi...

----------------------------------------------------
Džyzes kaip nusišnekėjau... nu gal kita dalis bus įdomesnė... tai kitoj daly veiksmas vyks jau šiais laikais... ačiū, kad skaitot šitą pievą :')
-LIL69 💖