Prarasta [BAIGTA] ✔

18 dalis

Vis dar negalėjau patikėti tuo kas kątik nutiko. Liam verkė, o aš negalėjau jo paguosti, nes jaučiausi dėl to kalta. Jackas irgi buvo sukrėstas, tačiau atsigavo pirmasis ir priėjęs prie mūsų tarė:
-Vaikai, žinau, kad dabar jums sunku. Sunku ir man, tačiau akmenys vis dar krenta, negalime gaišti. Jeigu dabar stovėsime, Tomas bus žuvęs be reikalo... - Liam linktelėjo, o aš paskutinį kartą pažiūrėjau į tą vietą. Viskas per mane. Jeigu nebūčiau gelbėjusi tos suknistos knygos, dabar tikriausiai visi laimingi pardavinėtumėm karūnos brangakmenius, o aš nebūčiau nužudžiusi nei vieno žmogaus... mano apmąstymus nutraukė Liam paimdamas mane už rankos. Kaip jis gali mane liesti? Kaip gali išvis žiūrėti man į akis, kai dėl mano kaltės kątik žuvo jo tėvas? Kaip jis šitaip gali? Liam šiek tiek patempė mano ranką šitaip priversdamas mane kartu su juo nueiti prie akmens. Tenais atsidusę visi padėjome rankas ant altoriaus. Tada kelias akimirkas nieko neįvyko, kai staiga akmuo pradėjo drebėti, tada pradėjo kristi akmenys, bet mūsų jie nelietė. Tačiau baisiausia buvo tada, kai ranką pervėrė milžiniškas skausmas. Žvilgtelėjusi į ją pamačiau, kad ant jos iš mano pačios odos raitosi kažkas panašaus į begalybės ženklą. Jau norėjau atitraukti ranką, bet ji atrodė lyg prilipusi. Staiga akmuo prasivėrė ir iš jo pakilo kažkoks pakabutis. Tai buvo kažkoks mėlynas ženklas su jį apsivijusiu pilku drakonu. Apie jį buvo parašyta knygoje. Dar tiksliai prisimenu knygos žodžius:

"Nemirtingieji privalo visada nešioti drakono raktą, kitaip jie pradės eiti senatvės keliu. Sunaikinus raktą, paskutinis jį lietęs nemirtingasis iškeliauja amžinybės šalin"

Drakono raktas kaip supratau yra pakabutis. Paliečiau pakabutį ir pajaučiau kaip begalybės ženklas išnyksta.
-Kaip patikrinti ar mes nemirtingi? - paklausė Jackas.
-Na, galim pamėginti taip, - pasakiau ir paėmusi kažkokį aštrų akmenį persivariau su juo ranką. Iš jos pradėjo bėgti kraujas, tačiau po kelių akimirkų kraujas sustojo ir įbrėžimas pradingo.
-Na... manau tai tiesa, - nusišypsojau.
Staiga uolos sienos pradėjo drebėti ir iš jų pradėjo darytis kažkas panašaus į laiptus. Žvilgtelėjau į Liam. Jis liūdnas žiūrėjo į tą vietą kurioje vis dar matėsi Tomo kraujas. Priėjau prie jo:
-Liam, žinau kad sunku, tačiau turime eiti, - jis atsiduso.
-Taip, žinau... - ištarė ir kartu su manimi pajudėjo link laiptų. Pradžioje buvo sunku jais lipti, nes jie buvo statūs ir mano koja nė netilpdavo ant pakopos, tačiau kadangi laiptai buvo ilgi užteko laiko priprasti. Kai jau buvome beveik užlipę mūsų kelią apšvietė saulės spinduliai. Niekada nemaniau, kad per tiek laiko galima šitaip pasiilgti saulės ir jos šildančių spindulių. Atrodė, kad praėjo amžinybė kol išlpome iš tos uolos. Aš visą kelią svajojau, Liam garantuotai galvojo apie tėvą, o Jackas apžiūrinėjo pakabutį.
-Kaip juo dalinsimės? - staiga paklausė Liam mums džiaugiantis saule.
-Ta prasme dalinsimės? - pasimetęs paklausė Jackas.
-Nejaugi tu manai, kad leisime tau rizikuoti vienam? Manau visi turėtume jį nešioti vienodai laiko. - šyptelėjau.
-Na taip... tuomet šiandien jį nešiosiu aš, rytoj Liam, o tada tu, Amanda, - greičiau nei įprastai ištarė Jackas.
-Man tinka, - atsidusau.
-Man taip pat, - ištarė Liam.
-Tuomet puiku! Nors šiandienos liko mažai, todėl manau bus sąžininga, jeigu aš jį nešiosiu ir ry...
-JACKAI! - sušaukėme vienu metu su Liam.
-Gerai gerai, - iškėlė rankas tėtis. Žinau, kad jis mane tik rado ir taip toliau, bet jis mane užaugino vienas, visada rūpinosi kaip tėvas, todėl širdyje jis man būtent toks ir yra.
Mano akis patraukė mūsų laivo vaizdas. Jis buvo gerokai palinkęs į šoną, visas apdrąskytas. Na žinoma, juk jo laivo šoną pramušo akmuo...
-Ką dabar darysime? - paklausė Liam, bet deja niekas negalėjo jam atsakyti...

-----------------------------------------------------
So, ant praitos dalies surinkot nemažai vote todėl švenčių proga įkėliau dar vieną (neįdomią) dalį. Ir dabar man reikia patarimo. Prašau parašykit į comemtarus (arba į asmenines žinutes) tiesiog skaičių:
1. Kurti daugiau dalių kur rodyčiau kaip jie keliauja iki mūsų laikų per visus tuos amžius (nežinočiau ką rašyt todėl nusišnekėčiau)
2. Kurti, kad jie iškart yra mūsų laikuose, nes kitas veiksmas ten ir vyksta ir tik trumpai aprašyti kaip jiems sekėsi visus tuos amžius.

Jūsų nuomonė labai svarbi ^^ Ačiū, kad skaitot ^^
Ir su beveik praėjusiom šv. Velykom!
-LIL69 💖