Prarasta [BAIGTA] ✔

23 dalis

-Tai gal jau pasakysi ką tokio ji padarė? - piktai paklausė Jackas.
-Dabar ne laikas vaidinti tėvą, Jackai, - susinervinusi pasakiau.
-Na, praktiškai aš ir esu tavo... - neleidau jam pabaigti:
-Ne, Jackai, tu praradai teisę vaidintis mano tėvu, kai įtraukei mane į visą šitą nemirtingumo mėšlą! - surėkiau ir palikusi jį stovėti be žado nuėjau link kambario. Prie durų pamačiau Liam. Jis žiūrėjo į mane nusivylęs, tačiau dabar nebuvo ta nuotaika, kad pulčiau atsiprašynėti, todėl tik žvilgsniu parodžiau, kad pasitrauktų nuo mano kambario durų. Jis jau ruošėsi tai padaryti, bet sustojo ir tyliai ištarė:
-Tu pasikeitei, Amanda... Labai pasikeitei... - ir tai pasakęs nuėjo. Pripažinsiu, šie žodžiai manęs nenustebino. Nustebino tai, kad juos ištarė Liam...

Liam's P.O.V

-Ką mums su ja daryti, Liam? - paklausė Jackas, -Ji nebesupranta ką daro, ji rėkia ant manęs, nekreipia dėmesio į tave... kažkas ne be taip, nebėra tos mažosios Amandos, kurią išgelbėjau vietoj Cornelios... jos nebėra...
-Manau... manau turime ją palikti. - ištariau tyliai, kad ji negirdėtų. Jackas pažvelgė į mane nesuprantančiu žvilgsniu, tačiau po kelių sekundžių linktelėjo ir jau norėjo eiti link jos kambario, bet aš jį sulaikiau:
-Negalime sakyti jai į akis. Ji verks, maldaus, kad nepaliktumėm, pažadės, kad pasikeis ir mes liksim, o ji pažadų netesės. - Jackas atsiduso, bet paėmęs iš spintelės popieriaus lapą ir parkerį pradėjo rašyti...

Amanda's P.O.V

Ir Jackas ir Liam daugybę kartų praėjo pro mano kambarį, bet nė karto nesustojo. Atrodė, kad praėjo valandos, kol sugalvojau planą kaip atsikratyti tos kalaitės Gigi, tačiau mano mintis išblaškė beldimas į duris. Tingiai išlipau iš lovos ir atidariau duris, tačiau už jų nieko nebuvo. Tada išgirdau kaip užsidarė namo durys. Jau maniau, kad jiems susisuko makaulė ir jie nusprendė papokštauti, tačiau pamačiau prie mano kambario durų gulintį sulankstytą lapą. Paėmiau jį ir grįžusi į kambarį ėmiau skaityti kas jame parašyta:

Amanda,
visi kartu praleidome daugiau nei tūkstantį metų. Tai yra daug. Per visą šį laiką visi pasikeitėm, tačiau tavo pasikeitimai buvo ryškiausi. Nekaltinu tavęs, tu niekada neturėjai mamos ar sesers su kuria galėtum pasikalbėti. Draugių taip pat nesusiradai, nes manei, kad esi kitokia. Ir kai nusprendei, kad viskas su tavimi gerai pasidarei išties kitokia. Ne be ta mergaitė, kuri mane vadino tėveliu net ir žinodama, kad toks nesu. Nebesi ta kuri penkerius metus ieškojo savo tikrųjų tėvų, o sužinojusi, kad jie mirę verkė man ant peties. Dabar tu esi kaip šiuolaikiniai paaugliai... tas keista turint omenyje, kad visada nekentei to kas esi. Norėjai mirti vietoje Tomo, bet to nepadarei, nes norėjai amžinybę praleisti su Liam, tačiau pažiūrėk į save dabar: atstumi ir mane ir Liam, ir susidaro toks įspūdis, kad tau mūsų nereikia, todėl paliekame tave tvarkytis vienai. Mes grįšime. Galbūt negreitai, galbūt tu jau gyvensi laimingą gyvenimą su kuo nors kitu. Čia tavo sprendimai. Taip, mums sunku, tačiau tai neišvengiama. Tikiuosi, kad sugebėsi mums atleisti... bet visada prisimink: mes tave mylim, kad ir kas benutiktų.
J&L

Atrodė, kad tuo metu laikas sutojo. Jie mane paliko. Visiškai vieną. Žinau, kad pati kalta, bet nejaugi negalėjo pasakyti to žiūrėdami į akis? Ir tada prisiminiau vieną dalyką kurio mane mokė Liam mama:

~prisiminimas~
-Nagi, brangioji, neverk, - ramino mane Elizabeth. -Viskas bus gerai. Žinau, kad jie tavo tėvai, bet tikriausiai jiems atėjo laikas... - apsiašarojusi pažiūrėjau į Eli. Ji buvo man kaip sesuo.
-Man tikrai sunku, nes negalėjau jų pažinti.
-Žinau, brangute, žinau... - vis dar bandė raminti mane Eli, bet ašaros ritosi mano veidu ir aš negalėjau jų sustabdyti. Elizabeth pažiūrėjo į mane rimtu žvilgsniu, nuvalė ašaras ir tada tarė:
-Amanda, noriu tau pasakyti pagrindinę gyvenimo taisyklę, - aš linktelėjau ir ji tęsė, - niekada, prisimink, niekada neleisk ašaroms tavęs užvaldyti. Tu stipresnė nei manai. Kad ir kaip būtų sunku, kad ir kaip norėtusi viską mesti niekada nepasiduok. Eik per gyvenimą su šypsena, neleisk kitiems pamatyti tavo silpnumo. Nepadiduok ašaroms, net kai esi viena.
~prisiminimo pabaiga~

Elizabeth buvo teisi. Ašaros jau senai dingo iš mano gyvenimo, todėl neverksiu. Liam ir Jackas išvyko. Na ir kas? Aš būsiu stipri ir įrodysiu jiems, kad galiu būti kitokia.

---------------------------------------------------
Huh, pagaliau prisiverčiau parašyt. Nesiginsiu, kad buvo minčių trūkumas ar kažkas tokio. Prisipažįstu - tai tik serialų perteklius... bet štai įkėliau! Ką manot? Plyyyyz komentarų *-* ir dar kviečiu paskaityti mano naują istoriją "Dangerous Woman"!
-Myl, LIL69 💖