Prarasta [BAIGTA] ✔

29 dalis

Nesupratusi pažvelgiau į Joe tėtį, kuris pamatęs, kad žiūriu greit nusuko žvilgsnį. Kažkas čia rimtai ne taip. Staiga gavau žinutę nuo Liam:

"Jis Medžotojas. Visa jų giminė privalo žudyti tokius kaip mes, todėl greičiau dink iš ten! "

Dabar viską supratau ir pradėjau eiti link išėjimo. Atsisukusi pamačiau kaip Joe tėvas lėtai pradeda eiti link manęs. Jau buvau netoli durų kai pro jas įėjo dar trys vyrai su žvaigžde ant rankos. Velnias. Greitai apsižvalgiau ir pamačiusi tualetą nuėjau į jį. Viduje pamačiau Perrie, kuri tvarkėsi makiažą:
-Amanda? Ko tokia išsigandusi? - paklausė ji.
-Kaikas vyksta... gal turi popieriaus ir parkerį? - paklausiau. Perrie klausiamai pažiūrėjo, bet vistiek linktelėjusi davė tai ko prašiau. Nieko nelaukusi paėmiau juos ir pradėjau rašyti. Baigusi pažiūrėjau į sumišusią Pezz.
-Perrie, noriu, kad šiandien vidurnaktį duotum jį mano am... pusbroliui Liam. Nebent vėliau paprašysiu jo neduoti, gerai? - paklausiau ir ji linktelėjusi paėmė laišką. Tada nieko nesakiusi nuėjau prie durų ir įsiklausiau. Rodos, kad už jų nieko nebuvo. Pažiūrėjau į telefoną ir kaip tik tuo metu atėjo žinutė:

"Mes prie mokyklos, kur tu?"

Atsidususi atrašiau:

"Einu į 1.12 kabinetą, prie durų yra jų, todėl bandysiu dingt pro langą. Būsiu už kelių minučių"

Atrašiusi pravėriau duris. Už jų nieko nebuvo, bet kai išėjau prie manęs priėjo Joe. Mano akys automatiškai nukrypo į jo rankas. Ant jų nebuvo žvaigždės ir aš atsikvėpiau.
-Štai kur jūs! - pasakė Joe, bet Pezz jį nutildė. Tas nesupratęs pažiūrėjo į ją:
-Kažkas jai negerai, - pasakė Perrie ir aš pradėjau eiti link kabineto, bet jie abu mane sekė klausinėdami kas nutiko, bet aš tylėjau. Atidariau kabineto duris ir tik žengusi kelis žingsnius į priekį supratau, kad kabinete stovėjo penki Medžiotojai.
-Dinkit iš čia, - pasakiau Pezz ir Joe, bet staiga kažkas užtrenkė duris ir pasakė:
-Niekur jie neis...

Liam's P.O.V

Praėjo jau daugiau nei dešimt minučių, bet Amanda negrįžo.
-Manau turėtume patikrinti kur ji taip ilgai, - tariau ir Jackas linktelėjęs išlipo iš mašinos, o aš paskui jį. Mokykloje skambėjo muzika, visi linksminosi. Nieko nelaukęs nuėjau prie 1.12 kabineto, Jackas ėjo už manęs ir abu nieko nepagalvoję įėjom į vidų ir pasigailėjom: viduje stovėjo Amanda, penki Medžiotojai ir kažkokie vaikinas ir mergina. Du medžiotojai greitai pribėgo prie mūsų ir pririšo rankas prie kažkokių radiatorių.

Amanda's P.O.V

Staiga į kabinetą įėjo Liam ir Jackas. Velnias, jų neturėjo čia būti. Staiga du medžiotojai pririšo jų rankas prie radiatoriaus. Aišku jie žino, kad jų nužudyti negali, todėl bandys juos sustabdyti, kad nepadėtų man. Gražu.
-Taigi... Amanda, tiesa? - lėtai paklausė Joe tėvas. Atrodo jis čia viskam vadovauja.
-Ir ką man su tavim daryti? Pakabuko lengvai žinoma neatiduosi, todėl manau imsimės kitų priemonių, - pasakė jis ir man nespėjus sureaguoti vienas Medžiotojas pagriebė Perrie ir prikišo peilį jai prie gerklės. Joe norėjo jai padėti, bet kitas Medžiotojas stipriai suspaudė jo ranką.
-Atiduok pakabutį, arba Edwards mirs, - pasakė Joe tėvas. Ne, negaliu leisti Pezz mirti. Nebežinojau ką daryti. Staiga Jackas surėkė:
-Duok pakabutį ma..! - bet jį užčiaupė Medžiotojas. Pažiūrėjau į Jacką. Na jau ne, jeigu kam nors ir lemta šiandien mirti, tai tik man, todėl tiesiog atsirėmiau į sieną ir apmasčiau savo gyvenimą. Tada viskas vyko labai greitai: Joe stipriai spyrė Medžiotojui ir pasileido prie manęs, jo tėvas užsimojo su peiliu rankoje, Pezz pradėjo klykti ir aš užsimerkiau ir laukiau dūrio į pakabutį, bet nesulaukiau. Pramerkiau akis ir pamačiau ant žemės gulintį Joe su peiliu kakle. Jis nekvėpavo. Užsidengusi burną suklupau prie jo. Bet tada, tą vieną lemtingą sekundę Liam, Jackas ir Perrie pradėjo šaukti mano vardą, o kažkuris Medžiotojas pribėgęs nuplėšė mano pakabutį ir smeigė peilį tiesiai į jį. Atrodė, kad peilį susmeigė man į širdį. Prieš paskutinį kartą įkvepiant pamačiau Liam veidą. Na, bent paskutinis dalykas kurį mačiau buvo nuostabus...

Liam's P.O.V

-AMANDA!!! - suklykiau, bet ji nebekvėpavo. Visi Medžiotojai stebuklingai dingo, kaip ir tos virvės, su kuriomis buvome pririšti. Vis dar negalėdamas patikėti tuo kas nutiko nubėgau prie Amandos ir suklupau prie jos. Pirmą kartą po ilgo laiko verkiau, nes netekau brangiausio žmogaus gyvenime. Ir net negalėjau su ja normaliai atsisveikinti. Staiga pajutau ranką ant peties. Atsisukau. Tai buvo Perrie. Ji taip pat verkė, bet liūdnai šyptelėjo ir pro ašaras ištarė duodama kažkokį lapą:
-Amanda prašė perduoti, - pasakė ji ir nuėjo. Atsiverčiau lapą, kuriame buvo prirašyta daugybė sakinių ir nors vaizdas dėl ašarų liejosi, pradėjau skaityti...

——————————————————
Jo.... pabaiga planuota ilgus mėnesius... bus dar viena dalis :') ok, man sunku rašyt, nes beveik verkiu :') tiesiog prašau nuomonių :')
-Myl, Lil69 💖 :')