Aš pasirinkau širdies balsą

37

Po maždaug po 6 mėnesių

Leticija

Birželio pabaiga, karšti orai jau praėjo ,dabar prasideda tikras košmaras.Vidurdienį neįmanoma išeiti į miesta. Atrodo , jog tuoj net asfaltas išsilydis. Eidama Via Casalnuovo gatve žvilgtelėjau į žmonės. Visi tiko laimingi ir linksmi .Nusišypsojau močiutės kaimynams, kurie gėrė kavą ir ilsėjosi.Užlipusi senais laiptais atsirakinau močiutės buto duris. Pagaliau, vėsu. Nors pasene močiutės kondicionieriai nelabai padėjo. Kol močiutė lankosi pas kaimynės paplepėti aš sutvarkysiu svetainę ir sandėliuką. Bet prieš tai parašysiu į dienoraštį .Nusprendžiau pradėti rašyti dienoraštį,tai padeda susidėlioti mintis.

Labas , mielas dienorašti... : ) Jau kelis mėnesius gyvenu pas močiute Materoje. Neapolis virto man ne namais , o tikru pragaru .Manteroje man patinka .Būdama čia pasveikau. Prisimenu vaikystę.Mantera- išskirtinis istorinis miestas iš Italijos pietų.Siauros , vingiuotos gatvės.Tai miestas iškaltas oloje. Bent jau taip sakoma. Tik nuvažiavus aplankyti tėvų Neapolį viskas ten primena jį. Net dabar prisiminiau vėl jį. Žvilgtelėjau į kalendorių pakabyta ant sienos,,šiandien lygiai ta pati diena, kai buvau pagrobta. Gal ir dėl to ir prisiminiau jį. Nusijuokiau. Keista. Nieko nebe jaučiu tam žmogui. BENT TUO TIKIU. Vieną dieną ,kai lankiausi pas Marijų.Taip pas tą patį Marijų ,kuris Sicilijoje padarė man šukuoseną. Išvydau žurnalę jį su panele raudonplauke ,ragana". Žiūrėjau į jį tarsi , kaip į paprastą žmogų...Pirmas keli mėnesiai po tos dienos Milane buvo siaubingi. Grįžusi namo ištiko širdies priepuolis. Taip, ir vėl mano liga atsinaujino. Geriu vaistus.Jau sveikstu.Dabar viskas grįžo į senas vietas. Žvilgtelėjau į valandas....Jei močiutė išvys, jog vėl dykineju privers kaip pasakoje sunkiai dirbti...

Padėjau dienoraštį į savo kambarį. Nuvaliau dulkes nuo spintelių ir senų knygų. Pamerkiau gėlės, kurias šiandien nupirkau turguje. Taip pat sudėjau nupirktas prekes į spintelės ir šaldytuvą. Man močiutė griežtai uždraudė gaminti. Gaila,nors geriau pagalvojus nelabai. Visiškai nemoku gaminti. Nuėjusi į sandėliuką vos nenukritau užsikabinusi koją ant senos dėžės. Kaip čia galima užeiti jei net lemputė nepakeista...Močiutei, trūksta vyriškos rankos. Paėmusi kėdę, kuri nebuvo labai stabili užlipau ir įsukau lempute.Bet staiga pasisukus į kitą pusę kėdės koja nulūžo ir kritau ant senų apdulkejusiu dėžiu. Močiutėm buvo teisi sakydama- ,,Tu vieną kartą nusisuksi galvą".Sutvarkysiu kol visko nepamatė močiutė. Viską paskubomis dėjau į dėžės kol galiausiai užkliuvo nuotraukų albumas. Žvilgtelėjau, į nuotraukos. Tai, mano tėvai. Nusišypsau.Tiksliau tėtis, kai buvo jaunas ir pagal metus spėju jis dar ne pažinojo mamos.Kaip jūsų pasiilgau...Tėtis su ir broliu ir tėvais.Močiute ,labai graži. Ir šypsosi. Gaila, jog jai teko palaidoti vyrą ir mano tėtį. Po to tapo nepakenciama. Kelios nuotraukos buvo tokios pačios.

-Kas čia per vyras?

Užkliuvo nuotrauką, kai tėtis apsikabinęs jachtoje vyrą abudu atrodė toki artimi ir ...Tai Sicilijoje atpažinau iš Sicilijos vėliavos- Triskilionas. Tėtis buvo labai jaunas. Vaikiško veido. Perverčiau kitą nuotrauką ir vėl tas pats žmogus tik jau nebe jachtoje,o kažkokiame sode. Tas sodo fontanas ir tos skulptūros labai panašios, regis esu mačiusi. Gal, tai koks dvaras? Bet, kas tas žmogus? Jo plaukai buvo juodi, raumeningas, aukštesnis už tėtį ir apsivilkęs baltą kostiumą. Ir akyse pasirodė per Eleonoros sužadėtuves Emanuelis su baltu kostiumu.Tai jis... Tikrai jis. Pažinau jį. Tik daug jaunesnis ir galbūt laimingesnis...Jis buvo jau su vestuviniu žiedu,o tėtis ne. Vadinasi, tikrai mamos dar nepažino. Šiuos nuotraukos padarytos Sicilijoje tame dvare. Tėtis su juo buvo draugai? Apvertus nuotrauką išvydau užrašą ,,Su Emanueliu vasaros atostogos". Kelios nuotraukos ir vėl su Emanueliu ir ... Širdis vos neiššoko iš krūtinės.MAMA...Toje pačioje nuotraukoje visi trys.Tik mama sėdi karališkoje baltoje lauko sofoje prie Emanuelio ,o ne prie tėčio...Jis ją laiko apsikabinęs ranką per pečius, o tėtis apsikabinęs kažkokia nepažįstamąją...Vadinasi...Emanuelis sakė tiesa. Mama, tikrai su juo susitikinėjo. Žvilgtelėjau į mama atidžiau. Ji buvo apsivilkusi trumpą raudoną suknelę,plaukai buvo garbanoti kokius ir prisiminiau. Kaštoniniai plaukai, visai kaip mano. Ji atrodo laiminga.Įsidėjau tą nuotrauką į kišenę. Jei močiutė visą , tai matė, vadinasi žino kas yra Emanuelis. Tai, kodėl ji leidžia tekėti savo vaikaičiui už to tipo? Nieko nesuprantu ! Ir vėl panašios nuotraukos...Tik jau Emanuelis vienas su mama sode prie jos mėgstamiausių gėlių. Vienas kitams šypsosi, kaip įsimylėjėliai.