Aš pasirinkau širdies balsą

55

- Aleksandras dabar vadovauja verslui, o ne aš, - ką jis nusišneka, - Jis mane nuvertė nuo kėdės. Regzdamas sąmoksla užsitarnavo kitų mano draugų pagarbą. Nieko negalėjau padaryti, kaip tik atiduoti jam savo kėde. Per jį praradau savo įtaką.

-Meluoji

- Nemeluoju. Dabar jis sėdi mano kėdėje. O tikriausiai tau sakė, jog nori viską baigti, tiesa? - Negali jis taip elgtis. Negali, - Jei būtų norėjęs baigti nesielgtų taip. Būtų atėjęs pas mane ir prašęs, jog galėtų pagaliau ramiai gyventi su tavimi ir jūsų vaiku. Būčiau pagaliau jį išlaisvinęs nuo šito mėšlo. Taip, jis visuomet mūsų versliuką vadindavo mėšlu. Dabar pasirodo jis viskam vadovauja, - nieko neatsakiau jam. Visą kelią iki dvaro važiavome tylomis. Negi, Aleksandrai dar labiau įsivėlei nei prieš tai. Galbūt, Emanuelis sako tiesa. Jai būtum paprašęs viską baigti jis būtų mus palikės ramybėjė? Privažiavome didelius vartus,tarsi iš pasakos. Prie jų buvo apsauginių namelis. Apsauginis tik gerai patirkinės įleido mus. Važiavome iki pačio dvaro ilgų keliu. Medžių šešėliai uždengė kelią. Pasijutau lyg su karieta važiuodama į dvarą. Šio dvaro teritorija labai didelė. Didelis miškelis, tolimai matosi dvaro pastatai, žirgynas.

- Ne Veltui, Moretti šeimai šis dvaras toks svarbus, - sureplikavo Emanuelis nustebės vaizdais, - Viskas tikrai prašmaktu. - Sustojome prie automobilių aikštelės.Juodai apsirengę darbuotojai atidarė automobilio duris. Šiek tiek dėlsiu išlipti, bet išlipusi netekau žado. Dvaras toks didelis ir gražus.

- Sveiki, atvyke, - mus pasitiko Aleksandro tėvas ir Isabella. Isabelos akys nušvito išvydus Migelį. Nežinau, ar gerai darau tylėdama. Neabejoju, jog Migeliui buvo liepta suviliuoti Isabela , o jis ją pamilo, nors tai neigia. Aleksandro tėvas Frankas nustebo išvydės mane, - Leticija, girdėjau iš žiniasklaidos...- ir nutilo pažvelgęs į Emanuelį, - tai labai keista... Bet sveika atvykusi.

-Sveiki, - nedrąsiai pasakiau. Aleksandro tėvas žvilgtelėjo į pilvą. Tikriausiai ir tai visi žino,

-Kaip jautiesi?

- Šiek tiek išvargino kelionė, - šyptelėjau mandagiai

-Na, Frankai prieš vakariene galbūt reikia pasikalbėti,- Emanuelis ne sulaukė kol baigsime pokalbį ir žinoma liko nepatenkinas atsurmatas į antrą vietą,

-Žinoma. Bet pirmiau liepsiu vienam iš darbuotojų nuvesti į kambarį, - mandagiai pasikvietė darbuotoją Aleksandro tėvas. Jis taip gražiai kalbasi su darbuotojais, jog pagalvočiau, kad jie lyg šeimos nariai. Įėjome pro didelės dvivėres duris. Išvydau didelius pagrindinius paauksuotus marmurinius laiptus, taip pat išvydau dideles kolonos, kelias arkinės durys į patalpas. Vestibulus buvo labai didelis. Managi darbuotoja ir darbininkas nešantis mano lagaminus mane palydėjo iki kambario. Nors ir buvo liftas, nenorėjau juo keltis. Norėjau užlipti dideliais laiptais. Kaip smagu būtų čia mažyli tau augti. Čia labai erdvu. Eidama ilgu tamsiu koridoriu žvilgtelėjau į sienas. Jose buvo įvairus paveiklai ir portretai. Viena asmenį iš portretų atpažinau. Tai Aleksandro senelis, tik jaunas. Kiti portretai daug senesni. Priėjome koridoriaus galą. Žvilgtelėjau pro didelį langą. Iš jo atsivėrė didelis ežeras.

-Panele, čia vienas iš didžiausių dvaro kambarių, - įėjus net aiktelėjau. ,- Ponas Frankas liepė jus čia nuvesti. ,- atidariusi dvirės duris į didelį balkoną pasako ji, - Net kai kurie garsiausi viešbučiai neturi tokių kambarių...- pasigiria ji, -Čia buvo pono Aleksandro kambarys, kai buvo vaikas,- susidomėjus dar kartą įdėmiai žvilgtelėjau,- Žinoma, dabar daug kas buvo pakeista, bet ponas Frankas prieš kelis mėnesius viską liepė grąžinti kaip buvo tuomet kai jis skyrėsi su pirmąją žmona. Žinoma, dabar kai ponas Aleksandras paveldėjo dvarą visuomet apsistoja čionai. Na, paliksiu jus paliesti. Jei ko reikės šią viešnagia aš jūsų paslaugomis. Prie durų yra telefonas reikia tik surinkti kelis skaičius, kurie parašyti knygutė prie miegomojo komodas... Beje ponas niekada nesinaudoja mūsų paslaugomis...- greitai subėrusi žodžius pasakė ji ir išėjo kartu su darbuotoju, kuris nešė mano lagaminus. Šis kambarys tikrai labai gražus ir...didelis, neįtikėtinai didelis. Nusivilkusi švarką pasidėjau ant sofos. Priėjau prie didelio židinio ant kurio buvo kelios nuotraukos. Mažas berniukas maždaug penkerių ar šešerių metų apsivilkės futbolo apranga. Laiko pirmos vietos taurę. Kitoje nuptraukoje jauno Aleksandro tėvo nuotrauka su tuo pačiu berniuku. Čia juk Aleksandras. Niekada nemačiau Aleksandro mažo nuotraukos. Toks gražus berniukas. Aleksandras niekada nesakė, kad mažas žaidė futbolą... Ir ne tik mažas... išvydau dar vieną nuotrauką, keliais metais vyresnį. Šiek tiek labiau primena dabartinį Aleksandrą. Tik akys nesikeičia. Nuėjusi prie komodos atidariusi stalčius išvydau vaiko drabužius. Sugėlė širdį. Tirkiausiai Aleksandro tėvas viską liepė išnešti, kai manė, jog Aleksandras nėra jo sūnus. Kaip jis galėjo išmesti Aleksandrą mažą į gatve... Suprantu, jog jis pyko ant jo motinos. Bet... vaikas nekaltas dėl tėvų nesutarimų. Ant kitos komodos stovėjo atidaryti laiškai. Jie buvo suplėšyti. Neabejoju, jog suplešė Aleksandras. Pasidaviau smalsumui ir sudėjau ant lovos laiško lyg delione ir perskaičiau. Kai skaitysite šį laišką tikriausiai būsiu miręs. Frankai. Aleksandrai. Ne vieną kartą sakiau, jog jai sužinosite tiesą imsite manęs nekęsti. Bijau bailys ir negalėjau ištaisyti klaidos ir jums pasakyti kaip buvau gyvas. Dėl šios klaidos dėgsiu pragare, nors degiau ir žemeje. Patikėkite, manimi, niekada nenorėjau jums pakenkti, tik ... per mane Frankai tu išsikyrei su Zofia ir išmetei Aleksandrą į gatvę. Žaidžiau su jūsų gyvenimai, o ypač tavo Aleksandrai. Aš specialiai norėjau tave išskirti su Zofia Frankai, todėl leidau ir net pastumėjau Fredį tą naktį suvaidinti, jog Zofia savo noru praleido naktį kartu su Fredžiu. Taip. Aš. Zofia, buvo nekalta. Fredis, buvo girtas ir įsiveržė į judvėju miegamąjį. Girdėjau, kaip ji gynėsi, prašė pagalbos darbuotojų... Bet... Lyg bailys nuėjau miegoti. Ką pamaetei tą naktį lovoje buvo tik moteris, kuri buvo išprievartauta...- net ašara nubėgo skruostu... Kaip tai įmanoma...kas čia per nesąmonė.... Esu siaubingas žmogus. Žinau. Net DNR testą suklastojau aš. Aš įtikinau Fredį pasakyti. jog jie tave išdavinėja jau seniai. Ir jog Aleksandras ne tavo sūnus. Visas klinikas papirkau, jog gautai suklastotus tyrimus... Atleisk, sūnau...Klausi kodėl Aleksandras, o ne kiti tavo vaikai? Nes Aleksandras buvo tinkamiausias. Jis buvo vyriausias sūnus. Stiprus, protingas, energingas vaikas. Kuris tiko mūsų šeimos verslui. Ne. Ne tam verslui. Ne tam vyno verslui. O juodajam mūsų šeimos verslui. Kurį mane įvėlė tėvas, o aš įvėliau sūnų Fredi, o vėliau anūką Aleksandrą... O dabar Aleksandrai kreipiuosi į tave. Žinau, jog teko tau daug patirti. Ir viską pats žinai. Tapai tokiu žmogumi kurio vertė tave būti tavo dėdė. Nors iš tiesų tai aš Fredžiui liepiau taip elgtis. Norėjau, jog nebejaustai jokių jausmų. Galėtai rūpintis mūsų verslu. Visuomet, priešinasi, bet aš tavo pasipriešinimus sutramdydavau per tavo dėdės rankas...Vėliau, pradėjus mums geriau bendrauti supratau, jog padariau klaidą. Klaidą tave pastumėjęs į tamsia puse. O dar vėliau supratau, kad aš kaltas, kad mano nesantuokinis sūnus Fredis taip pat virto per mane žudymo mašina. Todėl norėdamas jus abudu atitolinti Emanuelis ir tapo sąjungos galva. Tos visos taisyklės sukurtos buvo mūsų šeimos. Niekada niekas neišeis iš sąjungos kitaip mirs. Ką padariau tą padariau. Tie žodžiai, kurie kas kart kartodavo Fredis, yra mano šeimos žodžiai ,, niekada neparodyk savo jausmų, niekada neparodyk gailesčio, niekada... Taigi, Moretti šeima slėpėsi po dideliu šydu...