Aš pasirinkau širdies balsą

Pabaiga.

Mano ir Aleksandro gyvenimas prasidėjo kaip pasaka.Ar vaikyste tėvai sekdavo pasakas, jog gražuolė princese įsimylėdavo pasakos blogiuką? Užaugome ir pasakomis jau nebetikime. Princesės, blogiukai, princai, raganos, gerosios fėjos egzistuoja mūsų pasaulyje, tik jie visai kitoki ,nei mes galvojame. Mane pagrobė princas žvėries kailyje, kurį aš pamilau. Žvėris ir princese vienas kitą taip mylėjo, jog nesugebėjo gyventi vienas be kito. Žvėris niekuomet ne virto princu. Žinote, kodėl? Nes koks būtų žvėris šioje pasakoje, jeigu atvirstu į arogantišką, ilgaplaukį princą? Tai nebūtų istorija apie Leticija ir Aleksandrą. Tai būtų paprasta istorija apie žmonės ir jų meilė. Žvėris- Aleksandras. Princese- Leticija. O mažasis princas ir mažoji princese - jaunesnysis Aleksandras ir mažoji Alessia.  Žvėries ir princeses istorija tęsiasi ir toliau...

Rašant knygą žvilgtelėjau į lopšį kuriame gulėjo Alessia. Užmigdinusi vėl grįžau pire knygos rašymo. Nors jai tik keli mėnesiai mergaitė labai nerami. Mažasis Aleksandras buvo toks ramus. Tikriausiai paveldėjo mano charakterį, nors dabar, kai jam sukako septyneri metai, pasidarė panašus į Aleksandrą. Alessia, dabar užsispyrusi, nors naujagimė, kas buvo toliau?Ai, tiesa pamiršau parašyta knygoje paskutinius sakinius.

Tos kelios minutės tapo amžinybė pasakos herojams. Nei Leticija nei Aleksandras, ne mažasis princas nemanė, jog išgyvensime. Mus išgelbėjo. Tikriausiai paslaptis. Arba stebuklas, nes taip norima prakeikto Fabio bomba taip ir nesprogo. Juokinga, šiandien prisiminus. Prisiminiau kiekvieną paskutine sekunde kaip stipriai verkdama apsikabinau Aleksandrą galvodama, kad tai paskutinės akimirkos, paskutinis įkvėpimas, paskutinis širdies plakimas, paskutinis žvilgsnis į tavo gyvenimo meilė. Pabučiuodama Aleksandrą maniau, jog tai paskutinis bučinys....

- Leticija? - žvilgtelėjau į duris. Pro jas įėjo Zofia. Nusišypsojau, - jau visi susirinko į mažylio Aleksandro gimtadienį.

-Taip. Jau baigiau,- Padėjau  nešiojamajį kompiuterį ant stalo, - Nežinau, ką daryti su Alessia. Ji miega. Bijau, jog palikus ją su aukle sukelsiu jai stresą. O po kelių valandų reikės maitinti. 

-Aš pabūsiu su ja. Juk esu jos močiute. 

-Bet praleisi anūko gimtadienio švente. Jis supyks. Juk žinai, jog jis darosi vis  eiklesnis

-Tik pirmas valandas pabūsiu. Manau, kaip prasidės fotosesija ir torto žvakučių putimas, Alessia norės būti kartu su šeima. Manau, paaiškinus Aleksandruo, jog tai dėl jo sesutės mane supras-  nusišypsojusi sutikau su Zofia. 

- Kaip jautiesi Zofia? 

- Viskas gerai. Kitą savaitę ir vėl galėsiu kalėjimę aplankyti vyrą. - šyptelėjau jai, - Kas galėjo pagalvoti, kad jis pasiduos ir išgelbės Aleksandrą nuo kalėjimo.

-Jis jautė kalte.

- Taip. Bet ta kaltė, nepakeis, kad mano sūnus Aleksandras kentėjo... Bent, prisipažinės policijai neįdavė Aleksandro ir leido džiaugtis šeiminišku gyvenimu. 

-Nors, Aleksandras nepripažįsta jam gaila dėdės.

-Žinau. Viskas per prieš daug metų pasikeite aukštyn kojomis.  Tiek daug baisių įvykių per kelis mėnesius. Nužudytas Emanuelis, jūsų nelaimė, buvo nuteistas Fredis...- ji nutilo,- geriausia per tuos metus nutiko tai, kad tapau antrą kartą močiute, ir pagaliau ta prakeikta sąjunga baigėsi.

-Taip tu teisi...

Po kelių minučių susitvarkiau  kambaryje mėlyną ilgą suknelė ir kelias išsikišusias garbanas. Dar kartą pasižiūrėjusi ar dukryte miega išėjau iš kambario.  Nulipusi dvaro laiptais žvilgtelėjau į visus susirinkusius. Nusišypsojau Aleksandrui, kuris kalbėjo su Migeliu ir Isabela. Jie ideali pora, nors iki šių dienų Aleksandras nelabai pritaria.O ką jis padarys ? Jie susituoke ir turi dukra Patriciją . Nuėjau pasivaikinti su tėvais  ir  broliu Rajanu. Dvaro vestibulį išvydau močiute , kuri žaidėsi su Virdžinija. Emanueliui mirus ,o Eleonorai atsisakius vaiko ją įsidukrino tėvai. Kur dabar Eleonora niekas nežino. Greičiausiai, kur nors verkia supratusi ką prarado ir ką padarė.  Bet  gana man apie ją galvoti. Žvilgtelėjau ar visiems svečiams nieko netrūksta.  Taip pat neradau mažojo Aleksandro. Deris pranešė, jog jis su seneliu Franku žaidžia žirgyne.   Koks jis grįš iš ten?  Juk buvo apvilktas šviesiu kostiumu. Taip norėjo būti panašus į tėtį, kad net užsimanė rengtis panašiais kaip jis...

Šventė buvo neįtikėtina. Balionai, aktoriai vaidinatys pasakos herojus, o svarbiausia didelė šeima. Niekas negalvojo, jog Moretti šeima pagaliau gali būti vieningi. Paguldžiusi mažajį Aleksandrą ir Alessia išėjau į dvaro sodą. Keli darbininkai dar buvo like ir tvarkė likusias dekoracijas. Po kelių minučių ir jie išėjo. Pasidarė vėsoką, todėl ketinau grįžti į mudviejų su Aleksandru kambarį, bet prieššais akis išvydau rožė. Atsigrėžusi pamačiau savo vyrą. 

- Nepamiršai...

-Niekada, nepamišsiu kiekvieną dieną dovanoti savo mylimai žmonai rožę.

- O maniau...- Aleksandras neleidęs pabaigti sakinio įsisiubė į godžiai į lūpas,- Aleksandrai, dar kas nors išvys...

-Ir tegul...- sunkiai atitraukęs lūpas atsako,- Tegul mato, kaip beprotišškai trokštu žmonos. 

-Baik, Aleksandrai...- pajutau ranką prie suknelės užtrauktuko

-Niekada nebaigsiu. 

Aš pasirinkau širdies balsą.

Nebijojau sudėgti.

Ir ji manęs nenuvylė.