Aš pasirinkau širdies balsą

54

- Siūlai susidėti su mano sūnaus žudiku?

-Puikiai, žinai, kad dėl to kaltas ne vien aš. Emanuelis įsakė tavo sūnui nužudyti mane. Aš tik gyniausi. Emanuelis tavo sūnų ir tave pavertė marionetėmis. Jūs tik vykdete jo nurodymus, nors iš tiesų jis to neturėjo teisės daryti. Juk tu , mano dėdė ir Emanuelis buvo lygus.

- Gražios kalbos, Aleksandrai, bet tu man toks pats priešas, o gal dar didesnis, nei Emanuelis.

-Žinau. Nesiūlau susitaikyt, bet siūlau susivienyti. O tada išliks vienas iš stipriausių.

-Siūlau pašalinti Emanuelį, o tada...

-O tada ir pamatysime kas nutiks.

- Kodėl tavimi netikiu?

- Emanuelio nekenčiu lygiai taip pat kaip ir tu jo. Siūlau susivienyti, jog kartu atsikratyumeme . Kad ir kaip nori pasirodyti Emanueliui galingas, bet abu žinome, jog vienas toks nesi. Visus tuos mėnesius jo siuntas naikinome mes kartu. Žinojau, jog ne vienas aš kaišioja ratus jam.

-Iš dalies esi teisus.

-Pagalvok, logiskai, - Na, gi sutiks, kvailį. Jau emi mane erzinti, - Skanus, brendis, - atsigėręs pasakiau, - Tu taip pat ir man ketinai pakenkti, bet neveiksmingai. Juk nenori mano mirties, tiesa? Nori ,kad pirmiau kentėčiau... Nesi kol kas man lygus priešininkas. Bent iki tol, kol Emanuelis turi tavo visą galią ir pinigus- Jis susimąstęs paklausė

-Negi, nenori man atkeršyti, jog su tavimi taip pasielgiau ? - Žinoma, kad noriu. Bet labiausiai noriu, jog Leticija ir mano vaikas būtų saugus, -Nenori atkeršyti dėl įkaitino peilio kuro pjausčiau tavo odą? O gal elektros šoko? Smūgiai iki sąmones netekimo? Prisimeni ,kaip buvo surištos tavo rankos , o tavo kūnas kiauras paras kabojo ore? - nurijau gumulį susidariusį gerkleje, - O gal prisimeni kaip pajunti malonumą , kaip įkvėpi oro tuomet kaip prieš tai esi skandinamas? O šaltis tame rūsyje...Badas...Vandens troškulys...Norėjai numirti, bet aš tau neleidau , tiesa? V

- Aš visko nepamiršau, - negalėčiau pamiršti. Kiekvieną naktį tai sapnuoju, - Susitarkime ,jog ,kol Emanuelis negulės po žemėmis abudu viską užmiršime. - kaip keista imti ir vadinti, jog viskas gerai, nors iš tiesų šį niekša pasmaukyčiau net nepagalvojes,

-Pamiršti, viską?

-Viską,

- Kaip, man tavimi pasitikėti?

-Nei tu nei aš nesame garantuoti, jog nors vienas laikysis savo žodžio. Aš nužudžiau tavo sūnų, bet tu mėnesius kankinai mane.

-Gerai. Bet man reikia, jog tu man įrodytai, jog esi mano pusei.

-Ko tu nori?

- Kaip įrodymą perašyk savo daugiau nei puse akcijų man.

-Kokių akcijų?

-Savo sukurto verslo...

-Gerai.

-Tik tiek? Gerai?

-Juk susitarėme. Bet tu irgi turi kaip garantą prižadėti vieną dalyką.

-Kokį?

-Neliesi Leticijos ir to vaiko,

-Kalbi apie savo vaiką?

-Nežinau ar jis mano, - po galais... peržengi visas ribas Aleksandrai, - Nesu įsitikinęs. Noriu tik jam gimus įsitikinti.

-Sakei, jog tau jie nerūpi?

-Man jie nerūpi. Jei sužinosiu, jog jis mano vaikas, galbūt tada turėsiu galimybe šantažuoti to šlykštynės dukrą. Su ja turiu kitų sąskaitų. Tam vaikui gimus jį išsiųsiu toli nuo Italijos , tegul Emanuelio dukra kenčia žinodama, jog turi vaiką, bet niekada gyvenime jo nematys.