Likimas // Z.M

2.9

Lauksiu nuomonių!

Perrie pov.

-Perrie,-lėtai atsisukau į tą žmogų.

-Zayn.

-Ar tu nuo manęs slapstaisi?- jis paklausė įtariai.

-Žinoma, kad ne,- nervingai nusijuokiau. Atsipalaiduok Pezz, būk rami.

-Tu juk supranti, kad aš žinau, kada tu meluoji, tad tu dabar meluoji,-jis mirktelėjo ir nusišypsojo savo pašaipia šypsena. Kaip norėčiau jam trenkti į tą durną galvą ir išmušti tą kvailą šypseną.

-Nu, o koks skirtumas? Gal aš nenoriu tavęs matyti. Žinai mane nuo tavo veido pykina, tai,- netikrai nusišypsojau ir jau norėjau nueiti, bet jis čiupo už rankos ir prisitraukęs apsikabino per liemenį.

-Ką tu čia darai?- paklausiau pasimetusi. Jis dar labiau mane prisispaudė ir prisilenkė prie ausies.

-Niekados nuo manęs nepabėgsi mažute,- tai taręs, krimstelėjo ausies spenelį. Per kūną perėjo šiurpuliukai. Nenoriu pripažinti, bet tai malonus jausmas. Jis mane paleidęs greit nuėjau prie kasos. Kodėl tada gavau tą žinutę? Dabar viso šito šūdo nebūtų.

Susimokėjusi patraukiau link namų. Lijo kaip iš kibiro, o dar namai toli. Na kaip nors. Jau išėjusi iš parduotuvės, išgirdau savo vardą už nugaros. Atsisukusi į tą pusę pamačiau Zayn.

-Aš tave parvešiu.

-Nereikia. Pareisiu pati,- jau norėjau eiti, bet jis čiupo už riešo vėl. Atsisukusi pamačiau jo juodas akis. Išsigandau, nes žinau ką jis gali padaryti kai yra piktas.

-Parvešiu,- pasakė per sukastus dantis. Aš tik kaip paklusnus šunelis palinksėjau ir sekiau paskui jį. Kai priėjom jo mašiną, jis atidarė mašinos dureles, bet pirmiau paėmė pirkinius. Man įsėdus į mašina, jis irgi į ją įsėdo ir užvedęs mašiną pajudėjo iš vietos.

-Aš gyvenu kitur,- tyliai tariau. Jutau jo deginamą žvilgsnį.

-Kur?

-Aš rodysiu kur sukti,- atsisukusi į jį tariau. Jis tik palinksėjo ir toliau žiūrėjo į kelią.

-Bet pirmiau kai kur nuvažiuosime,- greit pridūrė ir jau norėjau klausti kur, bet jo žvilgsnis parodė, kad neklausčiau.

Privažiavome kažkokį skardį. Atsisukau į Zayn.

-Ką čia veikiame?

-Štai ką,- nespėjau nei sureaguoti, kai jis atsegė mano diržą ir persikėlė mano kūną ant savęs. Pažiūrėjau į jį pasimetusi, bet jis nieko nesakęs, pradėjo bučiuoti kaklą. Norėjau jį nustumti, bet jis dar labiau mane prisitraukė ir aš tiesiog pasidaviau malonumui. Atlenkusi kaklą, daviau daugiau vietos. Jis pradėjo jį kandžioti ir čiulpti. Jis atsitraukęs pažiūrėjo į tą vietą.

-Dabar visi žinos, kad tu mano,- jis nusišypsojo pašaipia šypsena. Dabar tik supratau, kad jis mane pažymėjo.

-Kam tu tai padarei?

-Dėlto, kad visi žinotų, kad tu mano,- pasakęs, nusišypsojo patenkinta šypsena, o aš pavarčiau akis. Nulipusi nuo jo kelių atsisėdau į savo vietą.

Mane prižadino skambutis į duris. Lėtai pakėlusi galvą nuo pagalvės, pažiūrėjau į laikrodį. Dabar buvo trečia nakties, bet skambutis nenutilo. Lėtai atsistojusi, nuėjau prie durų. Jas pravėrusi pamačiau tai, ko nesitikėjau.

-Louis?