Likimas // Z.M

3.7

Nėra nuomonių, nėra dalies.

Perrie pov.

-Perrie?

-Sveikas Zayn, žinau, kad šiandien buvome susitikę, bet aš turiu problema.

-Kas atsitiko?

-Mes kaip ir išsiskyrėme su Louis ir mes su Dylan neturime kur gyventi, taigi gal galėtume pas tave kiek nors pagyventi?

-Žinoma, būsiu už dešimt minučių.

-Ačiū, kad padedi,- pasakiau Zayn, kuri atnešė mano daiktus į savo butą. Na, jis gyveno gražiai.

-Nedėkok, juk mes šeima,- jis nusišypsojo.

-Na taip.

-Dylan turės savo kambarį, na o mano svečių kambarys yra pilnas daiktu,- jis nusišypsojo gudria šypsenėle.

-Aš galiu miegoti pas Dylaną.

-Leisk vaikui gerai išsimiegoti,- jis dar labiau nusišypsojo.

-Gerai, aš lovoj, tu ant žemės,- pasakiau ir pradėjau ieškoti kambario. Iškart patraukiau link pirmoji kambario. Atidariusi pamačiau dvigulę lovą. Supratau, kad pataikiau.

Pajutau, kad šiltos rankos apsikabino mane per liemenį.

-Kodėl nenori miegoti su manimi?- jis sumurkė į ausį ir jutau, kad jo ranka leidžiasi žemyn. Greit sustabdžiau ir atsitraukiau nuo jo.

-Nes nenoriu,- atsidusau ir nuėjau nuo jo, bet jis buvo greitesnis ir čiupo už rankos.

-Prašau, neliesiu tavęs. Aš tik noriu jausti tave šalia savęs,- jis pažiūrėjo į mane savo rudom akim.

-Gerai, bet net nebandyk manęs liesti,- perspėjau jį. Nebenoriu vėl įkliūti į tuos pačius žaidimus. Nebėra tos pačios Perrie, kuri tik ir tikėdavo jo melu. Nebenoriu.