Likimas // Z.M

3.13

Perrie pov.

-Čia buvo paskutinė dėžė,- pasakė Zaynas ir padėjo ją ant žemės.

-Gerai, bereikia, kad atvežtų baldus ir viską galėtume susidėti,- pasakiau ir atsisukusi į jį apsikabinau per liemenį.

-Taip, tada mes būsime tikruose savo namuose.

-Taip,-atsidusau ir atrėmiau galvą į jo krūtinę.

Prie mūsų pribėgo Dylanas. Jis pažiūrėjo į mumis.

-Ar dabar galėsiu turėti šuniuką?

-Taip,- pasakiau.

-Ne,-abu vienu metu pasakėm. Mes susižvalgėm ir aš vėl atsidusau.

-Mes su tėčiu dar pagalvosim. Na, o kaip kambarys?- nusišypsojau ir paėmęs už rankos, pradėjo tempti į viršų. Priėjus prie durų jas atidariau.

Jo kambarys buvo pakankamai didelis, ant žemės su Zaynu padėjome čiužinį, nes lovą turėtų atvežti tik ryt.

-Ar galėsiu turėti televizorių?- jis pažiūrėjo į mane savo akytėmis. Kaip gi be televizoriaus. Jis tiesiog apsėstas juo. Kiekvieną dieną jį žiūri.

-Dar apie tai pagalvosiu, o dabar eik miegoti, gerai?- nusišypsojau ir jis palinksėjo. Pabučiavusi į kaktą, palinkėjusi labos nakties ir išėjusi iš kambario uždariau duris.

Įėjusi į kambarį pamačiau Zayną ant čiužino. Nusirengusi ir apsimovusi jo maikę, atsiguliau šalia jo.

-Mūsų naujas būstas.

-Mūsu naujas gyvenimas,- padėjau galvą ant jo krūtinės.