22 Dalis

472 36 0
                                    

 Kai pramerkiau akis, akimirką negalėjau suvokti kur randuosi, todėl atsisėdusi kokią minutę spoksojau į kambario sieną. Galiausiai kai smegenys pradėjo veikti ir aš atsipeikėjau prisiminiau visą nemalonų vakarą ir kvailas lažybas su Tajumi, jeigu tai apskritai galima vadinti lažybomis. Po galais, kaip aš susirasiu vaikiną per vieną savaitę? Lyg jie mėtytusi ant kelio, juk tam neužtenka tik vienos savaitės. O gal būt klystu? Juk niekada nesu turėjusi tikro vaikino, netgi Tajus iš tiesų nesiskaito.

Garsiai išpūčiau orą ir pasitryniau skaudančias akis sukandau dantis ir pakilau iš lovos. Ant stalo pastebėjau šlapių servetėlių, todėl jas pagriebusi iš karto pradėjau valyti savo veidą. Dilija iš tiesų nepagailėjo makiažo, nes servetėlės liko juodos. Išmetusi į šiukšlių dėžę už akių užkliuvo tvarkingai ant kėdės padėti džinsai ir ilgomis rankovėmis palaidinė, bei sportiniai batelei. Kada Tajus spėjo juos paimti? Jis visą laiką turėjo mano batus, o privertė mane eiti su tais žudikais. Tikriausiai jautė malonumą stebėdamas mane. Prakeiktas idiotas.

Apsirengusi drabužiai persibraukiau pirštais savo susivėlusius plaukus, nes visgi šukų neturėjau, o knaisiotis po vaikino daiktais netroškau. Kaip ir eiti į jo dušą, tik to betrūktu, kad jis įeitų ir pamatytų mane nuogą.

Galiausiai išdrįsau išeiti iš kambario. Svetainėje girdėjau balsus, todėl ten ir patraukiau. Atsidūrusi svetainėje mano akys užkliuvo už laikrodžio pakabinto ant sienos. Jau buvo po dešimtos, iš ties ilgai miegojau ir niekaas nebandė manęs pažadinti, tik kodėl?

- Maja, pagaliau pabudai. - Brolio balsas perskrodė mano ausis ir aš susiraukusi pasitryniau smilkinius. Lyg per pagires kurių niekada nesu turėjusi, bet žmonės sako, kad per jas siaubingai skauda galva.

- Labas rytas, - sumurmėjau ir pastebėjau kaip Tajus atsistoja nuo sofos.

- Eime, - prisiartinęs pastvėrė už rankos ir pakštelėjo į lūpas.

Jo laimei, kad mano suletėjusi reakcija, nes kitu atveju jau būčiau jam vožusi į veidą. Tačiau paklusniai ėjau iki virtuvės kur buvau pasodinta ant kėdės. O tuo tarpu vaikinas padarė kavos ir pastatė lėkštę su dviem sumuštiniais. Keistai pažvelgiau į maistą ir suvokiau, kad neturiu visiškai jokio apetito valgyti. Mieliau jau išgerčiau puodelį kavos.

- Net nebandyk, - perspėjo jis, lyg būtų perskaitęs mano mintis. - Tu visai nustojai valgyti, neleisiu tau įbristi ir vėl.

Nuleidau akis, ne jis tikrai buvo girdėjas kas buvo nutikę prieš kelerius metus. Nieko keisto, juk Domas jo geriausias draugas, jis nerimavo dėl manęs, todėl pasidalijo skausmu kuris buvo ne jo. Neketinau ir vėl nusiristi žemyn, bet pastaruoju metu mane kamavo stresas, todėl nieko negalėjau padaryti.

- Nepaliksiu tavęs ramybėje kol nepavalgysi, o blogiausiu atveju pasakysiu Domui.

- Ne, - maldaujamai pažvelgiau į jį ir vaikinas suraukė savo kaktą.

- Valgyk.

Atsidusau ir paėmusi vieną sumštinį, atsikandau. Nors ir visai nejaučiau alkio bandžiau save priversti galvoti, kad esu siaubingai išalkusi ir užsigerdama kava suvalgiau vieną. Man iš ties buvo gana nuo vieno, bet regis Tajus neatstos ir nepaliks manęs ramybėje kol toje lėkštėje nepradings ir tas vienas.

Šiaip ne taip susikišau ir tą paskutinį ir tikrai nuo to nesijaučiau geriau. Grįžusi į svetainę atsisėdau ir klausiausi apie ką kalba brolis su Di. Pasirodo jie greitai vyks atgal į miestą, nes Dilijai reikėjo pasiruošti chemijos projektui, o mano brolis pažadėjo jos tėvams ją parvežti dar iki dviejų. Todėl ilgai netrukus jau turėjome ir atsisveikinti, bet Domas pažadėjo būtinai mus aplankyti, kito mėnesio viduryje.

Išlydėjusi brolį su drauge patraukiau į Tajaus kambarį ieškoti savo daiktų. Nors jų ir nebuvo daug, o ir tą pačią suknelę norėjau sudeginti, bet prisiverčiau juos sukišti į plastikinį maišelį. Esu tikra, gryžusi namo užkasiu juos savo buto kieme, arba sudeginsiu šiukšlių dėžėje.

- Kur susiruošiai? - Paklausė Tajus kai jau dėjausi ant viršaus savo paltą.

- Namo? - Kilstelėjau antakį ir vaikino veidą papuošė šypsena.

- Turi savaite, - vyptelėjo jis ir grėsmingai pradėjo artintis. Sulaikiau kvėpavimą kai Tajaus ranka pakilo ir užčiuopęs mano sruogas ištraukė iš po šalikėlio.

- Ar man tik atrodo ar tau visai patinka, kad esu tavo mergina? - Bandžiau įgelti, bet ta prakeikta šypsena niekur nedingo.

- O kas sakė, kad nepatinka?

O dabar sutrikusi net žengiau žingsnį atgal. Ką visą tai reiškia? Tačiau Tajus neketino man paaiškinti todėl nieko nelaukusi atvėriau duris ir patraukiau į liftą.

Turėčiau džiaugtis, būti laiminga, bet anaiptol taip nesijaučiau. Klausydamasi muzikos net neskubėjau grįžti namo, o juk būtent to laukiau. Troškau išsilaisvinti iš jo pančių, o kai tai nutiko nesijaučiu laiminga. Bet tik viena savaitė, kas gali per ją pasikeisti? Juk neįmanoma susirasti vaikino per tokį trumpą laiką.

Atsisėdau ant suoliuko ir apsikabinusi kelius įsiklausiau į dainos žodžius kurie buvo apie meilę. Perjungiau vieną, kitą dainą ir galiausiai susinervinusi visai išjungiau. Kas su manimi negerai?! Sukišau pirštus į savo plaukus ir nuleidusi galvą bandžiau suvokti savo jausmus. Jaučiausi blogai ir net pati nežinojau kodėl.

Grįžau namo tik vakare. Visą laiką vaikščiojau po miestą be jokio tikslo ir galiausiai grįžau. Tėvai sėdėjo prie televizoriaus todėl pastebėję mane privertė prie jų prisijungti ir papasakoti kaip sekėsi. Teko kai ką pakoreguoti, kad tėvai nepyktų ir nepradėtų pamokslauti. Ir visgi po valandėlės palikau juos vienus, o pati lyg zombis kritau ant savo lovos.

- Prakeikimas, - nusikeikiau ir apsiverčiau ant nugaros. - Deg pragare, Tajau. Aš vis tiek susirasiu vaikiną ir tada tu pamatysi. 

My Fake BoyFriend (BAIGTA)Where stories live. Discover now