My Fake BoyFriend (BAIGTA)

18. Dalis

Pati nesuvokiu kurių galų šiandien sutikau eiti į mokyklą kai buvau viską atsiskaičiusi. Kita vertus tai buvo geriau nei sėdėti namuose kartu su mama ir klausytis kaip ji planuoja mano ir Niko vestuves.
- Labas, -  prie manęs atsisėdo Violeta. Merginos šviesūs plaukai buvo gražiai sušukuoti į viršų ir krito didelėmis garbanomis. Vilkėdama iki kelių tamsių spalvų gėlėtą suknelę ji iš ties nebuvo panaši į tą drovią mergaitę rugsėjo pradžioje. – Šiandien mama ketina mane vežtis į Vilach, suknelės dvyliktokų išleistuvėms. Pamaniau, gal nori kartu? Ketinu pakviesti ir Maja.
Tą akimirką prie klasės durų pasirodė tamsiaplaukė su savo vaikinu. Atsisveikinusi su Tajumi ji nužvelgė visus ir pamačiusi mane šyptelėjo. Dabar visai nebuvau nusiteikusi su ja kalbėtis ir tuo labiau pyktis.
- Lili, norėjau atsiprašyti dėl šeštadienio. – Maja sugniaužė savo pirštus ir liūdnai šyptelėjo. – Elgiausi kaip tikra kalė, tu daugybę kartų norėjai pasikalbėti, o aš vis su savo kvailomis problemomis. – ji papurtė galvą ir prisitraukusi kėdę atsisėdo priešais mane. – Turi visa teisę ant manęs pykti ir jeigu nebenorėsi matyti aš suprasiu.
- Nedramatizuok, - vyptelėjau užsikišdama plaukų sruogą už ausies. – Viskas gerai aš net nepykstu, suprantu jog turėjai ne kokią savaitę.
- Palyginus su tavo, mano savaitė atrodo papuošta gėlėmis, - atsiduso ji ir pastvėrusi mano tušinuką pradėjo baksnoti į stalo paviršių. – Tėvai mane leido savaitei atostogoms, tad pamaniau jog galim kartu kur nors nuvykti.
- Aš visai norėčiau pamatyti Venecija, - tarstelėjo Violeta ir aš pritariamai linktelėjau. Tai buvo vienas mėgstamiausių mano miestų.
- Manau galėsime pagalvoti po išleistuvių, - ištariau ir į mano telefoną atėjo žinutė.
- Gal kur nueikim pavalgyti? – pasiūlė Maja ir aš greitom perskaičiau žinutę.
- Negaliu, - atsistojau ir pakėliau savo rankinę. – Ką tik buvau pakviesta pusryčių. – merginos susižvalgė, o aš ir pati nelabai galėjau patikėti jog Niko mama nori su manimi pasikalbėti. – Rytoj pasiimsiu Rėjų iš oro uosto ir galėsim visos susitikusios nueiti pavalgyti. Žinau gera graikų restoraną.
Merginos greitai pritariamai linktelėjo, o aš kol dar nepasirodė mokytoja išsmukau iš klasės. Sulaukti kvietimo papusryčiauti ir dar iš Niko mamos visai nesitikėjau. Tačiau ji žinojo apie mane ir savo sūnų. Tikriausiai jos nuomonė apie mane iš karto pasikeitė ir vyliausi jog neprisidariau  dar daugiau problemų. Dabar man jų buvo pakankamai tad norėjosi šiokio tokio poilsio ir ramybės.
Kai pasiekiau gatvę išvydau Niko automobilį. Pastebėjęs mane, vaikinas greitai išlipo ir apėjęs savo prabangią mašiną atidarė galines duris. Nieko nesakiusi įsėdau ir pasisveikinau su jo mama, kuri beje man maloniai šypsojosi.
Iki kavinės važiavome kelias minutes ir visą laiką klausiausi jo ir mamos pokalbio apie artėjančią jų šeimos šventę. Svarsčiau apie ką gi nori pasikalbėti Dajana, bet galėjo būti bet kas.
Atsisėdome lauko terasoje kur iš karto užsisakiau late machiato ir bėgelį. Tai buvo apvali bandelė, o viduryje skylė. Užtepta mano mėgstamiausiu česnakiniu užtepu su kumpiu ir keptu kiaušiniu. Dar nieko nebuvau valgiusi todėl kvapai iš karto sužadino apetitą.
- Kaip laikaisi, Lilijana? – pasiteiravo moteris maišydama savo kapučino.
- Ačiū, gerai. – šyptelėjau ir paskubomis žvilgtelėjau į Niką kuris gėrė juodą kavą. – Nustebau jog norite su manimi papusryčiauti.
- Kodėl? – ji kilstelėjo antakius ir tą akimirką padavėja atnešė lėkštę su jos užsakytu virtu kiaušiniu.
- Nikas sakė jog jūs žinote tiesą, tad jums nebūtina su manimi būti mandagiai, aš...
- Taip žinau, - pertraukė ji mane ir aš stipriai sučiaupiau savo lūpas. – Bet tai nereiškia jog turiu būti nemandagi ar bjauri tau. Iš tiesų net džiaugiuosi jog susipažinau su tavimi. Esi labai miela mergina.
- Kur gi ne, - sumurmėjo Nikas ir sulaukė pikto motinos žvilgsnio. – Aš sakau tiesą.
- Nebūk toks nemandagus, - supeikė jį Dajana ir aš nejučia šyptelėjau. – Judu iš ties įdomiai susitikote ir tai jau daug ką žada.
- Nejaugi? – kilstelėjo antakius tamsiaplaukis. – Ji man įbruko penkis šimtus eurų, kad apsimesčiau jos vaikinu ir vos nesukėlė dramos kai bandžiau jos atsikratyti, ir dabar man tenka meluoti seneliui jog turiu merginą. Ar neturėtum manęs palaikyti?
Dajana pradėjo juoktis ir pasakoti juokingas istorijas apie Niką. Vaikinas visą laiką sėdėjo susiraukęs ir atrodė jog bet kurią akimirką tiesiog atsistos ir paliks mus vienas. Tačiau jis nedrįso prieštarauti savo mamai ir tai davė man pranašumo.
Moteris papasakojo jog jos sūnus nuo mokyklos laikų su niekuo nesusitikinėjo ir ji jau buvo praradusi viltį kada nors jį pamatyti su mergina.
Laikas bėgo ir aš neskubėdama pabaigiau savo pusryčius. Buvo taip gera tiesiog pasisėdėti ir kalbėti apie bet ką kas nebuvo susyja su mano problemomis. Būtent to ko man ir reikėjo atsipalaidavimui. Paprasto pokalbio prie kavos puodelio.
- Ar jau radai suknelę? – paklausė Dajana ir aš sutrikusi net sustingau.
- Suknele?
- Taip, išleistuvėms, minėjai jog Nikas bus tavo pora.
Ak tiesa, buvau net pamiršusi jog Nikas neva ketino būti mano dvyliktoku išleistuvių pora. Tačiau tai buvo nesvarbu. Greitai papurčiau galvą ir tamsiaplaukė piktai dėbtelėjo į savo sūnų.
- Tu šiandien neturi jokių susitikimų, - Dajana suspaudė vaikino ranką ir tas piktai dėbtelėjo į mane.
- Bet turiu darbo, reikia nuvažiuoti į ofisa ir taip toliau.
- Tu ne vienintelis šefas, yra ir kitų, - priminė ji, bet Nikas nieko nepasakė. – Nusivežk ją į Vieną išsirinkti suknelės.
- Mama aš neketinu dėl suknelės savaitės pradžioje vykti į Vieną, - kiek piktai atkirto jis ir aš jau norėjau įsikišti.
- Tu dabar pat važiuosi su ja į Vienos saloną ir nupirksi jai išleistuvių suknelę, - išdėstė Dajana. – Tavo senelis tikisi sulaukti nuotraukų iš šios dienos pasimatymo, tad nenuvilk jo. – ji mirktelėjo man ir aš sumirksėjusi nežinojau ką pasakyti. Ji iš tiesų bandė mus supiršti.
- Mama jai septyniolika ar supranti tai?
- Kai susipažinau su tavo tėvu man buvo šešiolika, o jam dvidešimt treji, matai problemą? – jis dar norėjo ginčytis, bet moters piktas žvilgsnis jį nutildė. – Neatsikalbinėk.
Galiausiai Nikas nuvežė Dajaną į grožio saloną ir atsisveikinęs nulydėjo ją žvilgsniu. Vos tik moteris pradingo vaikino veidą papuošė klastinga šypsena. Nujaučiau jog šios kelionės pasigailėsiu, tačiau tai buvo puiki proga jį paerzinti ir pamiršti savo problemas ir aš neketinau to praleisti.
- Tu dar pasigailėsi, - jis atidarė man dureles, o aš akimirką dvejojau. – Nagi, nusimato smagus apsipirkimas.
- Žinoma, - vyptelėjau ir atsisėdau. – Juk tai tau teks mokėti.
Tą akimirką visa šypsena tiesiog išgaravo iš jo veido ir jis trinktelėjęs durimis apėjo mašiną ir atsisėdo už vairo. Nusimato nuostabi, trijų valandų kelionė į Vieną.