My Fake BoyFriend (BAIGTA)

20. Dalis

Po kelių ilgų minučių pastvėriau savo palaidinę ir atsargiai priėjau prie vonios kuri neturėjo durų. Nikas stovėjo po tekančiu vandeniu tik su  kelnėmis. Norėjau pasikalbėti,  tačiau dabar iš ties jaučiausi kvailai.
- Nikai, pasikalbėkim, - prabilau ir pajutau jog mano burna visai išdžiūvusi.
- Nėra apie ką kalbėti, - jis išjungė vandenį ir atsisuko į mane.
Išsižiojau norėdama ką nors pasakyti, bet žodžiai taip ir nepaliko mano lūpų. Kodėl jis negali būti gėjus arba dar geriau turėti merginą? Tada jis manęs visai nedomintų, ir tuo labiau nejausčiau tokios traukos. O dabar troškau prieiti ir paliesti jo drėgną krūtinę. Prakeikti paaugliški hormonai.
- Lili, išeik. – paliepė jis ir aš įsitempusi žengiau žingsnį į priekį. – Tau reikia išeiti.
Sustingau ir akimirką padvejojusi apsisukau ir nuėjau į svetainę. Mano pirkiniai buvo visur išmėtyti, bet nekilo ranka jų pakelti ir gražiai sudėti.
Susmukau ant sofos ir apsikabinusi kelius pažvelgiau į telefoną. Nežinojau ką daryti. Mama išėjo susitikti su draugėmis, o mano rankinė su visais raktais buvo mokyklos spintelėje. Tikėjausi jog po pusryčių su Dajana aš vėl grįšiu į mokyklą.
Galėjau parašyti Majai, tačiau ji tikriausiai buvo su Tajumi ir aš visai nenorėjau gadinti jiems vakaro. Jau ir taip pernelyg dažnai lindau į jų gyvenimus. Tik to betrūko jog aplinkiniai pradėtų manyti, kad aš ir Tajus.... ak, net nupurtė.
- Kodėl tu dar čia? – pažvelgiau į vaikiną kuris jau buvo apsirengęs.
- Laukiu kol atrašys Maja, - melavau, bet jam to nereikėjo žinoti. – Mano daiktai liko mokyklos spintelėje, su visais raktais. – greitai pridūriau ir Nikas pirštais perbraukė per savo drėgnus plaukus.
- Maniau tavo mama namie.
- Išėjo su draugėm.
- Nuostabu, - sumurmėjo jis ir vėl paliko mane vieną.
Negalėjau čia likti. Nikas aiškiai manęs čia nenorėjo, tačiau nežinojau kur daugiau eiti. Galėjau parašyti Tarai, bet žinant kokioje aplinkoje gyvena mergina man pasidarė net bloga. Ten tikrai nebūčiau saugi.
Jau norėjau rašyti Violetai, kai grįžo Nikas. Pakėlusi galvą įsmeigiau akis į vaikiną ir norėjau susigūžti. Jis mane pats pabučiavo, nejaugi tai visiškai nieko nereiškia? Ir kodėl jis apie tai nenori kalbėtis? Juk būtų kur kas paprasčiau jeigu pasikalbėtume ir viską išsiaiškintume, o dabar jaučiausi kaip idiotė.
- Paruošiau tau svečių kambarį, gali likti nakčiai.
- Gerai, - ištariau ir jis vėl išėjo.
Užsidengiau rankomis veidą ir giliai įkvėpiau. Taip tarp manęs ir Niko nieko neturėtų būti. Todėl nes mano tėvams jis patinka, antra todėl jog jis yra turtingas, o tokie vaikinai nori gražios barbės kuri visada būtų namuose. Ir trečia tarp mūsų yra nemažas metų skirtumas. Jau draugaudama su Mantu maniau jog tarp mūsų didelis skirtumas, tačiau laikui bėgant tą pamiršau. Tačiau dabar viskas kitaip.
Nuvirtau ant šono ir užmerkiau akis. Jaučiausi pavargusi nuo kelionės į Vieną. Skaudėjo galvą nuo viso to nuolatinio galvojimo ir aš net pradėjau mąstyti ar nevertėtų visai vasarai kur nors išvykti. Pailsėti nuo tėvų, nuo viso miesto šurmulio.
- Lili? – Niko balsas pasiekė mano ausis ir nors nemiegojau, dabar bijojau išsiduoti. Giliai kvėpavau ir vyliausi jog vaikinas nesupras, kad apsimetu.
Kažką sumurmėjęs jis atsargiai paėmė mane ant rankų ir pradėjo nešti. Kai paguldė ant lovos nubraukė nuo mano veido plaukus ir pajutau jo lūpas ant savo kaktos. Tą akimirką mano širdies ritmas pagreitėjo ir aš stipriai sukandau dantis. Jau vyliausi, kad vaikinas išeis palikdamas mane vieną tačiau aš vis dar galėjau jį jausti šalia, o po akimirkos jis prisėdo ant lovos.
- Neapsimetinėk, kad miegi.
Suspaudžiau pirštus ir dvejodama atsimerkiau. Dabar jaučiausi kaip tikra mažvaikė.
- Atsiprašau, - sušnabždėjau ir jis atsiduso. – Aš net neparašiau Majai.
- Žinau, ką tik patikrinau tavo telefoną.
Dabar norėjau ant jo rėkti, kad landžioje po mano telefoną, bet pati kalta jog nesugebu užsidėti kodo. Suspaudžiau lūpas nežinodama ką dar galėčiau pasakyti.
- Tu esi jauna, graži, simpatiška. Tikrai sutiksi sau vertą vaikiną, bet tai būsiu ne aš.
- Nes? – pasukau galvą kilstelėjusi antakius.
- Nes mačiau kokį gyvenimą turėjo mama gyvendama su mano tėčiu. Jis niekada jai neturėjo laiko, net ir man. Gimtadieniai, šventės, jis visada dirbdavo.
- Tai kodėl elgiesi kaip jis?
- Nes tai jam daug reiškė, nes tai reiškia daug mano seneliui. – jis pasitrynė akis ir atsirėmė į lovos atlošą.
- Man atrodo jog tiek tavo senelis tiek mama kaip tik nori tave atitraukti nuo darbo.
- Tu nieko nesupranti, nes esi pernelyg jauna. Nenoriu jokių įsipareigojimų, Lili. Nenoriu suteikti bergždžių vilčių.
- Tiesiog nori būti draugais? – paklausiau nedrįsdama pažvelgti jam į akis. Kažkodėl nuo ištartų žodžių man pasidarė sunku kvėpuoti.
- Taip, noriu būti draugais. Padėsiu tau kiek to pati leisi. Neprieštarausiu kai norėsi praleisti laiką kartu. Tačiau nieko daugiau tau žadėti negaliu.
Akimirką dvejojau, bet jis buvo teisus, dėl visko. Galiausiai suspaudusi lūpas linktelėjau ir padėjau galvą ant pagalvės. Nikas dar kelias minutes pabuvo šalia, o tada atsistojo ir uždaręs duris paliko mane vieną.
Draugai. Turėtume būti tiesiog draugais, bet kuo daugiau apie tai galvojau, tuo darėsi sunku patikėti. Aš vis dar galėjau jausti jo lūpas ant savųjų jo tvirtas rankas keliaujančias mano kūnų. Negalėjau pamiršti ir to kaip mano širdis daužėsi krūtinėje. Vien nuo tokių minčių man užvirė kraujas ir aš suvokiau kaip stipriai susimoviau man iš tiesų patinka Nikas.