My Fake BoyFriend (BAIGTA)

26. Dalis

Kelios pastarosios dienos buvo labai ramios. Šiandien turėjo vykti dvyliktos klasės išleistuvės. Maja lydėjo Tajų į dieninį renginį atsiimant diplomus, o aš ketinau su Violeta ir Rėjumi prisijungti vakare per šokius.
Nikas norėjo eiti kartu, tačiau paskutinę minutę jis turėjo važiuoti į Vieną. Todėl bute likau viena. Ant mano lovos gulėjo vaikino nupirkta prabangi suknelė, tačiau kažkodėl ji visai netiko išleistuvėms. Ir ką aš galvojau jos užsinorėdama? Tiesa ta jog norėjau paerzinti Niką ir priversti jį išleisti kuo daugiau pinigų, o dabar ketinau apsirengti paprasta baltos spalvos suknele iki kelių. Nieko įprasto. Jokio ryškaus makiažo, tik norėjau gerai praleisti laiką su draugais.
Greitai susiruošusi ant lapelio parašiau Nikui jog mane parveš Rėjus kuris dabar galėjo naudotis mano automobiliu, tad ilgai neužtruksiu. Pastvėrusi naują telefoną ir ratelius įsidėjau į delninę ir patraukiau į lauką. Vos tik nusileidau liftu žemyn ir atvėriau duris sustingau. Nespėjau nė žengti žingsnio kai stiprios rankos pastvėrė mane už riešo ir trūktelėjo į priekį.
- Ką po velnių čia darai, Semai? – sušnypščiau aš ir vaikinas staiga mane paleido.
- Lili, ar gali važiuoti su manimi? – jo balsas drebėjo ir vis nenustojo žvalgytis aplinkui.
- Važiuoti kur?
- Tiesiog važiuojam, prašau. – jis atrodė išsigandęs tačiau man buvo nė motais.
- Aš niekur su tavimi nevažiuosiu, - atkirtau ir pradėjau eiti. Jau turėjo pasirodyti Rėjus.
- Paklausyk, - jis vėl suspaudė mano riešą ir pradėjo tempti iki savo automobilio. – Aš tikrai nenoriu į tai veltis, bet neturiu kitos išeities. Jeigu nepadarysiu ko jis prašo jis papasakos apie narkotikus, o to man visai nereikia, supratai?
Ir tuomet suvokiau apie ką jis kalba. Semas ketino mane pristatyti Mantui. Mano širdis pradėjo daužytis greičiau todėl nusipurčiusi jo ranką pasakiau jog galiu ir be jo palydos nueiti iki mašinos.
Įsidusi į automobilį nepastebimai ištraukiau telefoną ir nuspaudžiau skambinti detektyvui. Žinojau jog labai rizikuoju ir jeigu Semas susivoks ką padariau man gali baigtis prastai.
- Detektyvas...
Vos tik išgirdau vyro balsą pradėjau kosėti.
- Ar veži mane pas Manta? – paklausiau garsiai ir Semas akimirką žvilgtelėjo į mane. Vyliausi jog detektyvas tiesiog klausysis ir nekalbės. – Semai, ar pas Manta mane veži?
- Taip, - galiausiai pasakė jis. O aš pradėjau dairytis.
- Jis vis dar mieste ar ne? – jam linktelėjus bandžiau spėti kur vykstam. – Ar gali pasakyti kur tiksliai važiuojam?
- Pamatysi pati.
Kurį laiką vyravo tyla kol galiausiai vaikinas sustojo. Atpažinau šią vietą. Kartais pro čia pravažiuodavau kai vykdavau darytis manikiūros.
- Leinoro gatvė dvylika, čia niekas negyvena. – apsidairiau aplinkui, bet jis būtent vedė mane į tą namą, todėl greitai išjungiau pokalbį vildamasi jog policija pasirodys laiku.
Semas mane stumtelėjo pirmyn ir aš vos nesuklupau su tais aukštakulniais. Pastūmęs duris suspaudė mano ranką ir privertė užeiti į vidų. Čia buvo tikra landynė. Akivaizdu jog čia gyvendavo benamiai arba susirinkdavo narkomanai ar šiaip išgerti jaunuoliai.
Čia atsidavė pelėsiais ir kažkokio gyvūno puvimo kvapu. Visur mėtėsi buteliai ir skardinės, o ant sienų buvo išpaišyti siaubingi piešiniai ar tiesiog neskoningi grafičiai.
Ir tuomet pasirodė Mantas. Vaikinas atėjo iš kito kambario ir pažvelgė į mane. Įsitempusi žengiau žingsnį atgal atsitrenkdama į Semą, o tas suspaudė mano pečius.
Vaikinas atrodė klaikiai. Susivėlę ir susiriebalavę plaukai krito ant jo akių. Kelias savaites neskusta barzda. Ant jo veido matėsi purvo, kaip ir ant drabužių kuriuos jis tikriausiai nešiojo jau ne vieną dieną jeigu ne savaitę.
- Padariau ko prašei, dabar laikykis savo pažado ir nevelk manęs į tai, - ištarė Semas ir Mantas išsišiepė.
- Žinoma, dink iš čia, - paliepė jis ir aš pažvelgiau į vaikiną.
Padugnė, bet iš Semo daugiau ir nebūčiau tikėjusi. Žinojau jog jis šliužas, bet jog toks... jeigu jis mano, kad išsisuks tai labai klysta.
Vaikinui išėjus akimirksniu pasisukau bėgti, bet Mantas buvo greitesnis. Jis užtrenkė duris vos man neprispausdamas pirštų, ir įkišęs seną raktą užrakino duris.
Pajutau prakaito dvoką ir sulaikiusi kvėpavimą lėtai atsisukau. Mantas rankose laikė peilį. Didelį virtuvinį peilį kurio ašmenys buvo visai netoli mano veido. Suspaudžiau lūpas ir pabandžiau išlikti rami. Jeigu panikuosiu bus tik blogiau.
- Tu man neatrašei, - išspjovė žodžius jis.
- Tėvai atėmė telefoną. – ištariau kone pašnibždomis ir jo žvilgsnis nuslydo prie mano delninės.
Ištraukęs ją man iš rankų jis iškratė visa turinį ant žemės ir paėmė mano naują telefoną. Paspaudęs mygtuką nustebo išvydęs jog turiu suvesti kodą. Staiga jis metė jį ant žemės ir paėmęs akmenį trenkė į ekraną. Išsižiojau, bet tuomet akimirksniu užsičiaupiau suvokusi jog jeigu jį išprovokuosiu viskas bus baigta.
Turėjau kažką sugalvoti, vilkinti laiką ar priversti jį mane paleisti. Nes dabar jo akyse mačiau tik troškimą mane nuskriausti.
- Ar tu nuskriaudei Natali? – man sušnabždėjus vaikinas nusijuokė. Atsitraukęs nuo manęs jis pirštais persibraukė per riebaluotus plaukus ir atsirėmė į siaubingą sofą kurios spalva kadaise tikriausiai buvo karamelės spalvos.
- Ta kvaiša, - nusivaipė jis. – Per ją tiek problemų. Idiotė perdozavo, ir aš buvau šalia jos kai ji nusibaigė. Reikėjo ją patvarkyti pirmam.
Man pasidarė blogą, vos sugebėjau sulaikyti šleikštulį kuris kilo į viršų.
- Gerai, kad tie kvailiai buvo pernelyg apgirtę ir prisivartoję jog suvoktų, kad ta kvaiša negyva. Mes tik norėjom pasilinksminti, o ji gera mergaitė, nei gėrė nei rūkė. Tikra skaistuolė. Prakeikta kekšė, bet koketuoti ir vilioti tai mokėjo.
- Kodėl tiesiog nepranešei policijai? Kodėl neiškvietei greitosios?
- Tu visai kuoktelėjai?! – suriko jis ir prisiartinęs pastvėrė mane už plaukų. - Būčiau iš karto apkaltintas išprievartavimu ir netyčiniu nužudymu. Mažiausiai penkiolika metų nelaisvės! Tu kvaiša.
Jis pastūmė mane ir aš skaudžiai trenkiausi į žemę. Mano skruostu nusirito ašaros, bet aš greitai jas nusišluosčiau ir vėl atsistojau ant kojų. Mantas atrodė kaip išprotėjęs. Jis smulkiai papasakojo ką padarė Natali ir kaip jos atsikratė. Tik niekaip negalėjo pašalinti iš savo kompiuterio padarytos vaizdo medžiagos ir nuotraukų. Jos jam priminė jog mano draugė jį nuvedė iki manęs.
Jis rado būdą kaip prie manęs prieiti. Būtent tada kai man labiausiai reikėjo žmogaus šalia atsirado jis. Jeigu tik būčiau nutuokusi kas jis ir ką padarė. Dabar man buvo šlykštu į jį net pažvelgti.
- O dabar viską sugadinai tu, - jis paniekinamai mane nužvelgė ir aš sukandau dantis. Tas peilis iš tiesų atrodė baisiai jo rankose.
- Tau nebūtina to daryti.
- Tikrai? – kilstelėjo antakius jis. – Per tave manęs ieško policija, - priminė jis. – Per tave aš slapstausi.
Kažkur tolumoje pasigirdo sirenos ir aš sulaikiusi kvėpavimą žvelgiau į vaikiną. Mantas įsitempė ir regis kaip ir aš laukė. Sirenos artėjo ir aš suvokiau jog pagalba jau čia ir galbūt man pavyks ištrūkti gyvai.
Sirenų vis daugėjo ir jos artėjo. Tą suprato ir Mantas. Pagriebęs mane už kaklo prisitraukė prie savęs ir pajutau peilio ašmenis man įrėžtas į odą. Jis atsistojo prie durų ir laukė. Lėkė sekundės kurios atrodė siaubingai ilgos. Galiausiai pasigirdo detektyvo balsas.
- Mantai, žinome jog tu ten, pasiduok ir tavo bausmė nebus tokia sunki. – dėstė detektyvas, bet vaikinas tik prunkštelėjo.
- Kur gi ne, - sušnabždėjo man į ausį. – Paimk raktą ir atidaryk duris, - paliepė jis ir aš ištiesiau drebančią ranką į kurią jis įdėjo raktą. – Greičiau. – spustelėjo peilį ir aš sukandau dantis.
Vos tik atidariau duris į mane plūstelėjo šaltis. Kūną iš karto surakino baimė. Čia buvo mažiausiai penki policijos automobiliai, ir keli pareigūnai buvo į mus nutaikę ginklus.
- Mantai pasiduok! – suriko detektyvas.
- Atsitraukit arba aš ją nužudysiu, - suriko jis ir užtrenkė duris.
Mano skruostais ritosi ašaros nes aš suvokiau jog ši diena man gali būti paskutinė.