My Fake BoyFriend (BAIGTA)

4 Dalis

Vos ne vos išprašiau mamos mane išleisti. Žinau, kad ji mane myli ir bando apsaugoti, bet aš jau esu pakankamai suaugusi ir galiu nuspręsti pati, bei priimti atsakomybę. Ir visgi čia aš jau vėl meluoju. Kitaip nebūčiau pradėjusi to kvailo melo su netikru vaikinu. Tajus taip ir neperskambino, o aš norėjau apsiverkti ir užsidariusi kambaryje daugiau iš jo nebeišeiti. Visgi turėjau keliauti iki boulingo.

Vėl pamelavau, pasakiau mama, kad draugai mane pasiims, bet tiesa buvo žiauri. Du kilometrus iki boulingo ėjau pėsčiomis, nes nesitikėjau, kad staiga atvažiuos Tajus kuris net mano namų adreso nežino. Tegu dega jis pragare.

Kol dasigavau iki vietos jau net žaisti nebenorėjau. Skaudėjo kojas, o ir nuotaika buvo ne kokia. Visą kelia galvojau kaip teks paaiškinti Tarai, jog tariamas mano vaikinas neateis, tačiau priėjusi arčiau norėjau gerai sau pliaukštelėti per veidą. Tas gražuolis stovėjo šalia Taros ir kito vaikino ir ramiai sau šnekučiavosi. Jis gal juokauja?

- Sveika mažute, - pastebėjęs mane Tajus staiga atsitraukė nuo Taros ir pradėjo eiti link manęs. Esu tikra, jis turėjo omenį, ne mažutė, o mažvaikė.

- Pasirodei, - tyliai prabilau ir vos galėjau nulaikyti šypsena kuri atrodė lyg pamišėlės kuri bando šypsotis.

- Mažute, - jis apglėbė mane per pečius ir prisitraukė arčiau. - Kodėl nekėlei telefono? Būčiau tave pasiėmęs, kad nereikėtų eiti.

Mulkis! Jis pats nekėlė to prakeikto telefono, ir jokiais būdais nebūtų važiavęs iki manęs. Tas idiotas žaidžia geriau už mane. Norėjau jam gerai tvoti per veidą, bet šalia stovinėjo Tara ir kiek supratau jos vaikinas.

Šviesiaplaukis gražuolis šviesiomis akimis pažvelgė į mane ir nusišypsojo. Vaikinas atrodė vyresnis, gal net gi keliais metais ar daugiau, bet regis Tarai tai netrukdė. Mergina įsikibo į jo parankę ir prigludo prie jo baltų marškinių. Va čia tai tikra meilė, bet aš viliuosi niekada į šį šydą neįlipti, nes tai per daug skausminga. Bet už tai sugebėjau įbristi labai giliai su savo melagystėmis už ką artimiausiu metu tikrai atsiimsiu, buvau tikra.

Vis dar stovėjau šalia Tajaus ir tik dabar pastebėjau, kad vaikinas skaniai kvepia, yra apsirengęs baltus marškinėlius trumpomis rankovėmis ir mėlynais džinsais kurie truputį įplyšę ties ta vieta kur buvo kišenė. Jo plaukai buvo sukelti į viršų ir neišsitaršę kaip teko matyti jį šiandien. O jo šypsena atrodė tokia natūrali, tačiau tai tebuvo kaukė. Prakeiktas Tajus, žaidžia geriau negu galėjau įsivaizduoti, ir kai jo ranka nuslydo ant mano liemens įsitempiau. Jeigu jis palies mano užpakalį galės rinkti dantis nuo asfalto.

- Nereikėjo, man patinka vaikščioti. - Pro sukąstus dantis išrėžiau ir tyčia užlipau ant jo bato.

- Pasigailėsi, kvaiša, - tyliai sušnabždėjo man į ausį ir aš išsilaisvinusi iš jo gniaužtų priėjau prie draugės.

- Mano vaikinas Deris, - pristatė ji ir vaikinas nusišypsojęs ištiesė ranką. - Maja, mano geriausia draugė, - išpyškino ji ir aš vos sugebėjau išlikti rami.

Su Tara bendrauju dvi savaites, o jau tapau jos geriausia drauge. Arba ji siaubingai naivi ir patikli, arba nežino kas yra tikri draugai. Ilgai netrukus patraukėme į vidų ir prieš pradedant žaisti vaikinai užsisakė gėrimų. Kadangi Tajus neužsakė man, gėriau iš jo stiklinės ir jaučiau nepatenkinta jo žvilgsnį. Tegu taikstosi, kvailys.

Po antro raundo supratau, kad nekenčiu boulingo. Tara su Deriu žaidė įspūdingai gerai, na o mudu su Tajum, jis žaidė - o aš smukdžiau mus žemyn. Paskutinį kartą žaidžiau boulingą prieš daugiau nei keturis metus. Jau tada man jis nepatiko, todėl daugiau ir nežaidžiau. O dabar save graužiau, kad net nepasipraktikavau. Visą laiką jaučiau Tajaus deginantį žvilgsnį man į nugarą. Apsimestinai šypsojosi ir bandė nuraminti, lyg čia nieko tokio, o viduje jis niršo, kad per tokia mažvaike kaip aš mes pralaimime.

Žaidėme iki tol kol vos nesusilaužiau kojos. Sugebėjau kamuolį užsimesti sau ant pėdos. Prakeiktas kamuolys, tyčia Tajus padavė sunkesnį, esu tikra. Ir dabar vos neverkdama sėdėjau ant grindų ir prispaudusi pėdą ledukais bandžiau nusiraminti. Mano netikras vaikinas visą laiką buvo šalia, net pakėlė nuo žemės ir pradėjo nešti iki stovėjimo aikštelės. Kažkodėl nujaučiau, kad kai liksime vieni, jis paliks mane ir man teks šlubčioti iki namų.

Jau buvo gerokai sutemę, atsisveikinę su naujais draugais kurie patraukė į savo automobilį, aš atsirėmiau į Tajaus mašiną ir nuleidau galvą. Skauda. Nekenčiu Tajaus. Tegu jis skradžiai žeme prasmenga. Juk tai nutiko per jį.

- Labai skauda? - Paklausė atsiklaupdamas ant žemės.

- Nesijaudink, paršlubčiosiu, - išspjoviau žodžius kurie skausmingai perėjo per mano kūną.

Pabandžiau žengti kelis žingsnius ir skausmingai suinkščiau. Kaip man reikės parsigauti namo? Jau dabar po truputį tino, kas bus rytoj? Kokį melą reikės šį kartą pameluoti tėvams? Melas mane žudė ir aš jaučiausi siaubingai, bet tėvams pasakysiu tiesą, kad esu nevykėlė kuri užsimetė boulingo kamuolį sau ant kojos.

- Tave greičiau automobilis partrenks nei nustriksėsi iki namų, - suurzgė jis ir pastvėręs už rankos pabandė mane sulaikyti.

- Man tavo pagalbos nereikia, - atkirtau ir toliau striksėjau.

Vis gi tikėjausi, kad jis mane sulaikys. Kodėl vaikinai tokie kvaili? Nejaugi jis tikrai mano, kad aš sugebėsiu parsigauti namo su tokia koja? Mintyse save keikiau, jog nesugebėjau nulaikyti liežuvio.

- Esi apgailėtina, Maja. - Nusijuokė Tajus priversdamas mane krūptelėti. - Nors iš tavęs to galima tikėtis.

Jis greitu žingsniu atsidūrė šalia manęs ir nieko nelaukdamas apglėbė per liemenį ir pakėlęs pradėjo nešti. Nepratariau nė žodžio. Vis dar niršau ant jo už tai, kad net nepranešė, kad čia pasirodys. Jis privertė mane vėl kurti melo planą kaip viską paaiškinti, o trūko tiek nedaug, kad pasakyčiau tiesą.

Kai atsidūriau automobilyje, jis paprašė mano adreso. Tikriausiai bijojo, kad neparšliaušiu namo, arba mane nutėkš koks automobilis, nes pamanys, kad esu zombis prisikėlęs iš numirusių. Šmaikštu, galėčiau kurti komedijas.

- Galėjai bent pranešti, kad pasirodysi, - sumurmėjau, nes ta tyla jau spengė mano ausyse mažiausiai penkias minutes.

- Bet juk taip kur kas įdomiau. - Prakeikta jo šypsena, jam visą tai tik žaidimas. - Kadangi aš tavo vaikinas turiu būti šalia tavęs.

- Netikras vaikinas, - sušnypščiau ir Tajus pradėjo juoktis. Duokit kas nors man šlepetę, nes noriu užkimšti jo burną.

- Rytoj po pamokų nepabėk, važiuosim pas mane.

- Jau planuoji mano žmogžudyste? - Kilstelėjau antakį ir vaikinas labai rimtai pažvelgė į mane.

- Taip, susuksiu tave į tėvo rudą kilimą ir išmesiu pro penkto aukšto langą, kaip tau tai skamba?

- Idiotas, - numykiau ir apsikabinau savo pečius, nes buvo šalta.

- Rytoj prasidės tavo nuodėmių išpirkimas, mažvaike, todėl pasiruošk blogiausiam.

Suspaudžiau kumščius ir prikandusi apatinę lūpą rūsčiai į jį dėbtelėjau, bet daugiau nieko ir nesakiau. O ką būčiau pasakiusi? Su juo ginčytis tas pats kas paimti ginklą su viena kulka ir bandyti laimę. Mirsi, arba gyvensi.

Tajus sustojo netoli mano namų ir aš išlipusi trinktelėjau durelėmis ir net neatsigręžusi nužingsniavau į namus. Žinau, kad stipriai susimoviau. Juk jo vietoje galėjo būti bet kas, rinkčiausi bet ką tik ne jį.