22. Dalis

197 21 3
                                    

 Pirmas dalykas kurį padariau tai paskambinau detektyvui. Jis iš karto pareikalavo atvykti į nuovadą. Tą ir padariau. Tačiau niekas negalėjo įrodyti, kad tą žinutę atsiuntė Mantas. Pasak detektyvo tą galėjo padaryti bet kas norintis mane paerzinti. Bandžiau paskambinti tuo numeriu, bet suvokiau jog telefonas išjungtas. Visgi atrašiau į žinutę, bet atsakymo taip ir nesulaukiau.

Pralėkus kelioms dienoms galiausiai pamiršau atsiųstą žinutę. Turėjau ruoštis išleistuvėms kurios net nebuvo mano. Svarsčiau ar nebūtų geriau jeigu likčiau namuose ir žiūrėčiau kokį filmą, bet merginos neketino manęs paleisti.

Išgirdusi beldimą į duris atsitraukiau nuo kompiuterio ir patraukiau prie durų. Rėjus atsiėmęs į jas vyptelėjo laukdamas ko jį pakviesiu. Pasitraukiau nuo durų ir vėl atsisėdau prie kompiuterio. Šiandien vakare Nikas žadėjo jog nusives mane pavalgyti. O tai buvo labai puiki mintis nes mano mama nenustodama domėjosi kaip mudviem sekasi.

- Turi laiko? - pasidomėjo jis atsisėsdamas ant mano lovos. - Noriu ką nors gražaus nupirkti Violetai ir man reikia pagalbos.

- Jai patinka visi tie mieli dalykėliai, - gūžtelėjau pečiais. - Meškiukai, gėlės, saldainiai. Kažkas visiškai nebrangaus, bet mielo.

- Einam iki Arkadi?

- Gal vėliau? - turėjau užbaigti vieno dvyliktoko paskutinį atsiskaitymo darbą. Tas kvailys paskutinę minutę mane susirado ir paprašė padėti. O už tam tikrą atlygį visgi sutikau.

- Kaip tau sekasi su savo netikru vaikinu?

- Niku? - kilstelėjau antakius ir pažvelgiau per veidrodžio atspindį į vaikiną. - Viskas gerai, šiandien susitiksime, nes mama jau pradeda erzinti.

- Kiek laiko žadat taip apsimetinėti?

- Iki vasaros pabaigos, tada pranešim jog dėl mokslų ir darbo abu nusprendėm padaryti pertrauką.

- Puikus planas, - pagyrė jis ir aš vos matomai šyptelėjusi linktelėjau.

Planas iš ties buvo puikus, bet Nikas man buvo pradėjęs patikti. Jis vienintelis kurio iš tiesų nedominau kaip mergina. Tiek jam tiek man tai išėjo į naudą, tačiau vis tiek jaučiausi blogai. Kuo daugiau leisdavome laiką kartu, tuo labiau norėjau būti šalia jo. Apkabinti, vėl jį pabučiuoti. Nors ir suvokiau kaip tai absurdiškai skamba.

Krūptelėjau kai mano kambario durys plačiai atsivėrė ir tarpduryje išvydau piktą mamos veidą. Akimirką sulaikiusi kvėpavimą bandžiau suvokti ar kartais kažko nepamiršau padaryti, bet niekas neatėjo į galvą.

- Tai visą tai melas? - galiausiai prabilo ji susidėdama rankas ant krūtinės ir mudu su Rėjumi susižvalgėme. Juk ji negalėjo išgirsti mūsų pokalbio ar ne?

- Apie ką tu kalbi? - kilstelėjau antakius, o pusbrolis vis dar nesuprato ko mano mamai čia reikia, nes ji kalbėjo vokiškai.

- Manai jog kalbėdama angliškai mane apmausi? Manai aš nesuprantu apie ką judu vos prieš kelias akimirkas kalbėjote?

Mano širdis pradėjo daužytis greičiau ir aš pabandžiau nusišypsoti.

- Tu ne taip supratai, - bandžiau teisintis aš.

- O ne, aš supratau viską kuo puikiausiai. Tu melavai, - suriko ji ir aš pasijaučiau lyg būčiau gavusi antausį į veidą. - Kaip galėjai priversti Nika meluoti? Ar visai neturi sąžinės? Tu kvaila mergiote, ar supranti jog taip gali pakenkti tėvui?

- Mama palauk, - bandžiau ką nors sugalvoti, bet ji apsisuko ir trinktelėjusi durimis išėjo.

Jaučiau kaip akyse pradeda kauptis ašaros. Rėjus greitai priėjo prie manęs ir pastvėręs už rankos privertė pakelti akis. Kokia aš kvaiša, kaip nesusiprotėjau jog mama visgi išgirs apie ką mudu kalbamės.

- Tu neuždarei durų, - sušnabždėjau ir jis pažvelgė į baltas mano duris.

- Lili, aš, - jis suspaudė lūpas, o aš papurčiusi galvą grįžau prie savo stalo. Pastvėriau telefoną ir greitai parašiau žinutę Nikui.

Palaukusi kelias minutes suvokiau jog vaikinas užsiėmęs. Turėjau kažką sugalvoti, bet nujaučiau jog nesvarbu kokį melą papasakosiu mamai, ji daugiau manimi nepatikės.

Paprašiau Rėjaus mane palikti vieną. Dabar jo mažiausiai norėjau matyti. Vaikinas atsiprašydamas išėjo, o aš užbaigusi darbą išsiunčiau ir nuvirtau ant lovos. Neištvėrusi pravirkau. O juk viskas ėjosi būtent taip kaip turėjo. Tiek man tiek Nikui iš to buvo naudos, o dabar per vieną kvailą pokalbį viską sugadinau.

Po kelių valandų mama įsiveržė į mano kambarį. Negirdėjau kaip ji įėjo nes sugebėjau užmigti, bet kai išgirdau garsus akimirksniu praplėšiau akis. Sutrikusi stebėjau šviesiaplaukę kuri savo rankose laikė mano telefoną. Negana to ji išvertė mano daiktus kažko ieškodama ir tuomet suvokiau ko būtent ji ieško. Ant stalo ji rado pinigus kuriuos gavau už tai jog kažkam padariau namų darbus, kitam parašiau atsiskaitymo darbą. Ten nebuvo labai daug pinigų. Septyni tūkstančiai eurų kuriuos sugebėjau užsidirbti per šiuos mokslo metus.

- Ką tu darai? - paklausiau ir ji nieko nelaukdama pastvėrė pinigus.

- Tau jų neprireiks, - šaltai atrėžė ji pastverdama mano santaupas.

- Tie pinigai yra mano, - pakilau iš lovos, bet mamos piktas žvilgsnis privertė sustingti.

- Tai pinigai kuriuos tau davėme su tėvu, tam, kad nusipirktum naujų drabužių, batų ar kitų priemonių. Tu jų neuždirbai, o jeigu manai jog už savo melą tave pasveikinsiu tai labai klysti. Nuo šiol negausi pinigų, viską pirksiu aš, ar supratai?

- Tu negali su manimi taip pasielgti, - sušnypščiau ir ji priėjusi užsimojo ir trenkė man per veidą.

- Dar ir kaip galiu. Kol gyveni po mūsų stogu darysi taip kaip mes pasakysim, supratai?

Mano skruostu ritosi ašaros ir aš jų nė nebandžiau suvaldyti. Mama išėjo užtrenkdama duris, o aš pasileidau prie savo drabužių kur prieš kelias dienas paslėpiau savo dėžutę su visomis santaupomis. Net atsidusau iš palengvėjimo suvokusi jog pinigai vis dar vietoje. Čia turėjau beveik penkiasdešimt tūkstančių, bet suvokiau jog namuose jų laikyti daugiau nebegalėsiu. Negalėjau eiti ir į banką. Tėvai iš karto būtų supratę jeigu atsidarysiu naują sąskaitą, todėl ir laikiau visus pinigus namuose. O dabar net negalėjau parašyti Nikui ar vienai iš savo draugių.

Nusišluosčiusi ašaras išėjau iš kambario ir patraukiau į Rėjaus. Pasibeldusi palaukiau kelias minutes ir nesulaukusi atsakymo pravėriau duris. Vaikino nebuvo namuose. Patraukiau į virtuvę kurioje sėdėjo tėtis, o šalimais mama. Moteris iš karto pakėlė galvą į mane ir paniekinamai nužvelgė. Argi taip turėtų elgtis motina? Aš niekada iš jos nesulaukiau švelnumo. Mudvi niekada neapsipirkinėdavome kartu. Ji niekada su manimi nežiūrėjo filmo ir nepadėjo ruošti namų darbų. Ji mane matė tik kaip investicija, gražią lėlę kurią ketino atiduoti tam, kas turi daugiau pinigų.

- Tėti, - sušnabždėjau ir jis lėtai pakėlė galvą.

- Kodėl mums melavai? - paklausė jis ir aš suspaudžiau kumščius.

- Mama ne taip viską suprato.

- Tikrai? - vyptelėjo ji padėdama ant stalo mano telefoną. - Tavo žinutės su draugėmis sako ką kitą.

Ji perskaitė mano žinutes.

- Ar supranti jog tavo žaidimas gali man sugriauti karjierą? - paklausė tėtis nuverdamas mane nusivylusiu žvilgsniu. - Lilijana, aš iš tavęs to nesitikėjau.

- Nesitikėjai ko? - neištvėrusi pakėliau balsą. - Jūs mane mėtot kaip kokį žaislą, verčiat susitikinėti su vaikinais kurie yra vyresni už mane. Kodėl nepaklausiat kaip aš jaučiuosi? Kodėl neleidžiat man gyventi savo gyvenimo?

- Todėl jog esi nedėkinga ir išlepinta, - atrėžė mama. - Tau namų areštas, be mūsų žinios niekur negali išeiti, supratai?

Pasileidau atgal į kambarį ir garsiai trenkusi durimis vėl pravirkau. Turėjau nedelsiant ką nors sugalvoti, o dabar vienintelė išeitis buvo susirasti butą ir išeiti iš namų, jog tėvai daugiau man nebe nurodinėtų ką turiu daryti.

Atsisėdau prie kompiuterio norėdama parašyti Majai, bet mama tikriausiai atjungė internetą. Nuostabu, dabar ne tik likau užrakinta namuose, et dar ir atskirta nuo pasaulio.  

My Fake BoyFriend (BAIGTA)Where stories live. Discover now