My Fake BoyFriend (BAIGTA)

3 Dalis

Turėjau jo laukti net dvi valandas, ir ne gana to dar stovėjimo aikštelėje, nes Tajus neskubėjo susitikti su manimi. Galiausiai kai vaikinas pasirodė be žodžių parodė, kad lipčiau į automobilį ir iš karto išvažiavome. Tyla spengė mano ausyse ir aš bandžiau nuspėti kuo gi baigsis mūsų pokalbis, tačiau visos baigtys mane varė į depresija. Tik ne su Tajumi pradėti žaidimą kurio niekada nelaimėsiu.

Negirdėjau ir tyliai grojančios muzikos, kramčiau nagus nors to daryti neturėčiau, bet nervai mane graužė lyg saldų obuolį. Jis tikriausiai mane nužudys ir užkas, jo vietoje taip ir padaryčiau. Ir kodėl negalėjau pasakyti tiesos, kam kurti melą kuris ankščiau ar vėliau vis tiek pakiš koja?

Kai Tajus sustojo aš pirmą kartą permečiau akimis vietą kurios dar nežinojau. Buvome parke, todėl išlipusi iš automobilio nusekiau vaikiną iš paskos. Kai jis atsisėdo ant stalo, kelios nepatenkintos senolės piktai sumurmėjo, kad šiais laikais jaunimas nepakenčiamas. Pavarčiau akis, nes klausytis pamokslaujančių bobučių neketinau, turėjau kur kas didesnių problemų kurios mane lėtai žudė ir tempė į bedugnę.

- Ir kaip čia nutiko, kad tapau tavo vaikinu? - Kilstelėjo antakį jis nuverdamas mane savo žvilgsniu. Prisiekiu, jaučiausi tokia mažytė jog net nesugebėjau išlaikyti žvilgsnio.

Atsidusau ir vis dar nedrįsdama pakelti akių pradėjau pasakoti nuo pradžių. Niekada gyvenime nebuvau naujokė, todėl nesuvokiau kokį pragarą man gali tekti ištverti, o ir nenujaučiau nieko blogo. Kai pirmą dieną atėjau į mokyklą pasijutau lyg vargšė atsidūrusi tarp miesto elito. Beveik visos merginos buvo išsipusčiusios, vilkėjo vardinius drabužius, o rankose maigė naujausius telefonus. Viskas ką girdėdavau tai tik makiažas, vaikinai, ir kitos man visiškai neįdomios smulkmenos, bet suvokiau, jeigu nepritapsiu - būsiu nevykėlė. O tokia būti dvejus metus anaiptol netroškau. Todėl jau kitą dieną išleidau visas savo santaupas ant kelių drabužių, naujos rankinės, bei kitų smulkmenų kurios man net nebuvo reikalingos. O negana to, dar pasakiau turinti vaikiną. Įsivaizduojamą vaikiną. Ir viskas klostėsi visai neblogai iki šiandienos. Ir reikėjo man parodyti Tajaus nuotrauką.

- Atleisk, - sumurmėjau baigusi pasakojimą kuris iš vienos pusės atrodė tikrai komiškas. - Pasakysiu merginoms rytoj, kad mudu išsiskyrėme, - bandžiau suktis iš padėties, bet tai atrodė taip apgailėtina, jog jau įsivaizdavau, kaip lieku viena.

- Tu tikra idiotė, - vyptelėjo jis. - Nori, kad likčiau kvailio vietoje? Manai jos niekam nepasakė?

- Tai ką man daryti? - Pakėliau truputį balsą nes jo arogantiškas balsas mane iš ties pykdė.

- Turiu tau pasiūlymą, - jo klastingos akys man visai nepatiko. -Apsimesiu tavo vaikinu, - gūžtelėjo pečiais lyg tai nieko nereikštų.

- Taip paprastai? - Nepatikliai pažvelgiau į jį, kiek teko prisiminti jis niekada neturėjo merginos, net buvau paslapčiomis jį pradėjusi vadinti gėjumi. - Tu niekada nieko neduoti šiaip sau, tai geriau eik prie reikalo.

- Pirma mano sąlyga, - nutęsė Tajus palinkdamas prie manęs. - Nutraukti šį spektaklį galėsiu tik aš. - Nuostabu, man jau dabar tai nebepatinka. - Antra, mano paslaugos brangiai kainuoja.

- Aš neturiu pinigų, - burbtelėjau, mano tėvai man duoda tik kartą per savaitę nedidelius kišenpinigius.

- Kalbu ne apie pinigus, - jis viena ranka suėmė savo plaukus ir pažvelgė į apsiniaukusį dangų kuris bet kurią akimirką galėjo pravirkti. - Tvarkysi mano namus, darysi mano namų darbus, gaminsi ir taip toliau, o tiksliau darysi viską ko paprašysiu.

Atsidusau nes jau tikėjausi, kad jis paprašys su juo miegoti, o to jau būtų per daug. Vien apie tai pagalvojusi nuraudau ir greitai papurčiau galvą. Po velnių, kodėl man pasidarė taip karšta?

- Nebūsiu tavo nuosava tarnaitė! - Sušnypščiau ir atsitraukiau. - Susirask valytoja kuri kuoptų tavo šūdą, nes aš tokia nebūsiu.

- Dar pažiūrėsim, kvaiša. - Mirktelėjo jis ir aš staiga sustingau. - Juk žinai kaip lengvai galėčiau sužlugdyti tavo gyvenimą? Per daug nesuk galvos, rytoj tavęs lauks pragaras.

- Kodėl taip elgiesi?

- Nes neketinu likti durniaus vietoje, tu mane į visą tai įvėlei, todėl arba pasakyk savo draugėms tiesą arba sutik su mano pasiūlymu.

Sugriežiau dantimis, nei vienas variantas man nepatiko. Nebegalėdama daugiau žiūrėti į pasipūtėlį Tajų pradėjau eiti link namų. Ir tik nuėjus gerą kelia suvokiau, kad net nenutuokiu kur esu. Siaubas, pasiklydau ir tik tuomet prisiminiau, kad turiu navigacija savo telefone.

Teko gera valanda paeiti pėsčiomis, o kai atsidūriau namuose patraukiau iš karto į savo kambarį. Numetusi rankinę kritau ant lovos ir troškau išsirėkti, bet tam taip pat neturėjau daug jėgų. Bet žinau vieną, nebūsiu Tajaus šunytis. Galbūt kai buvome vaikai jam pavykdavo man įgelti ir pasinaudoti, bet aš nebe tokia.

Po gero pusvalandžio pakilau nuo lovos ir persirengiau drabužius. Jeigu ne mano namų darbai tikriausiai būčiau miegojusi iki pat ryto, todėl pasidariusi šiokius tokius užkandžius nuėjau daryti namų darbų, bet tuomet suskambo nelabasis mano telefonas ir aš niūriai pažvelgiau į Taros nuotrauką.

- Darau namų darbus, - išpyškinau atsiliepdama.

- Smagu, duosi nusirašyti. - tarstelėjo ji. Pasvajok, jeigu ne aš tavo pažymiai būtų katastrofa.

- Žinoma, - linksmai tariau nors vos neužspringau tai tardama. - Paskambinai tik dėl namų darbų? - Pasiteiravau kimšdama jau trečia sumuštinį.

- Ak tiesa, visai iš galvos iškrito, - nusijuokė ji. - Norėjau tave su Tajumi pakviesti į boulingą, ir jokių ne nepriimu.

O dievulėliau, ji ką rimtai?

- Nemanau, kad tai gera mintis, - numykiau ir prikandau lūpą. - Iš tiesų tai aš ir jis.

- Tik nesakyk, kad tave metė!? - Suspigo ji ir mano širdis nusirito į kulnus.

- Ne, ne, - greitai patikinau. - Nesu tikra ar jis turės laiko.

- Geriau turėtų, šešta prie boulingo, bučiuoju.

Ji nutraukė pokalbį, o aš taip ir nebaigiau savo sumuštinių. Atrodė, kad maistas ruošiasi išlipti iš mano skrandžio. Nuostabu, aš taip stipriai įklimpau jog net nebežinojau kaip iš šios velniavos ištrūkti. Ir viskas per mano nelemtą melą kuris mane pražudys.

Perverčiau visus savo turimus užrašus ieškodama Tajaus numerio, bet nieko neradusi griebiausi paskutinio šiaudo. Teko parašyti Domui ir paklausti. Net nustebau, kad brolis taip paprastai jį man davė. Jokių klausimų ar įtarimų, bent jau viena gera naujiena. Tačiau puikiai žinojau, kad pasirašiusi su Tajumi, neištrūksiu iš žaidimo ir vis tiek pabaigoje visko liksiu kvailės vietoje.

Ilgai nelaukusi surinkau vaikino numerį ir priėjusi prie spintos pradėjau sklaidyti drabužius. Po kelių pypsėjimų išgirdau vaikino balsą ir akimirką dvejojau. Vis dar galėjau išsigelbėti, bet ar tikrai?

- Tajau, - prabilau pakimusiu balsu. - Aš sutinku, - atsidusau ir išgirdau vaikino juoką. Jis ką šaiposi iš manęs?

- Per vėlu, brangute.

- Darysiu viską ką paprašysi, - sutrikusi pradėjau kalbėti nesąmones dėl kurių vėliau gailėsiuosi. - Prašau, sutik, galėsi viską nutraukti kai to norėsi.

- Pagalvosiu, - su gera nuotaika atsakė jis, o aš stipriai spaudžiau mobilų ir įsivaizdavau, kad tai jo kaklas.

- Nėra kada galvoti! - Riktelėjau ir pasigailėjusi nuvirtau ant lovos. - Tara pakvietė šeštą valandą į boulingą.

- Tavo melas pati ir sukis iš padėties, - tai pasakęs jis nutraukė pokalbį.

Nekenčiu Tajaus, jis arogantiškas mulkis kuris nė trupučio nepasikeitė. Liko toks pat kvailys koks ir buvo. Ir negana to dar žaidžia mano gyvenimu, tikiuosi už tai jis skausmingai degs pragare! O man lieka susidurti su realybę ir pagaliau pasakyti tiesą.