26. Dalis

487 37 4
                                    

Trečiadienio rytas, galva plyšta nuo skausmo, nes eilinį kartą nesugebėjau sudėti bluosto. Akys patinusios, skruostai išbalę, o skrandis nemaloniai leidžia garsus.Nebuvau tikra, esu alkana ar kaip tik, vien apie maistą pagalvojus, mane suima spązmai. Sunkiai išsiritau iš lovos, pastvėriau tai kas papuolė po ranka, sunkiai išsišukavau plaukus kuriuos vakar pamiršau kai išsiploviau galvą.

Apsirengusi nutaisiau mielą šypseną ir nuėjau pusryčiauti. Tėvai sėdėjo prie stalo ir aptarinėjo šio ryto žinias, o aš pasidariusi kavos jau ketinau bėgti atgal į savo kambarį, bet įdėmus mamos žvilgsnis kuris ėjo kiaurai mane, privertė sustoti.

- Maja, sėskis. - Paliepė ji. Mama retai kada būdavo tokia valdinga, bet jeigu tai nutikdavo, visada būdavo svari priežastis. - Pastaruoju metu nemačiau, kad ką nors normalaus valgytum.

Na štai, ji mane ir prigavo. Buvo kvaila manyti, kad ji nepastebės. Jau net vakar turėjo susivokti kai palikau beveik pilną lėkštę maisto. O dabar teks išklausyti moralą apie tai, kad galiu ir vėl nusmukti žemyn, prikaišios tai kas buvo praeityje ir taip toliau. Jau buvau nusiteikusi susidurti su piktomis akimis, bet tuomet man šovė geniali mintis ir mano veide atsirado šypsena.

- Mano valgymas nesutriko, - greitai paprieštaravau dar nespėjus jai įsiterpti ir užpulti mane savo išmąstytais faktais. - Kaip tu manai kur aš išleidžiu savo dienpinigius?

- O kodėl rytais nevalgai? - Nepasidavė ji ir aš dramatiškai užverčiau galva į viršų.

- Nes Lili visada mane tempiasi po pirmos pamokos į kavinukę, o jeigu nieko neužsisakau tada burba, jog nepalaikau jai kompanijos, štai kodėl.

Pavarčiau akis dėl tokio kvailo mamos užsipuolimo, nors iš tiesų, tai buvo labai rimta. Tikriausiai jau numečiau ne vieną kilogramą, todėl turėjau susiimti ir pradėti valgyti, nes nenorėjau ir vėl nusiristi žemyn kaip prieš kelerius metus.

Sunkiai sukišusi vieną sumuštinį norėjau bėgti į tuoletą ir ten jį palikti, bet užsigėrusi kava pastvėriau rankinę ir išbėgau iš namų, kol mama dar nesugalvojo manęs pakamantinėti. Nagi, Maja, susiimk po galais, juk atsikratei Tajaus, turėtum dabar būti laiminga. Tik kažkodėl jaučiausi blogiau nei būdama su juo. Keistas jausmas krūtinėje vertė mane liūdėti ir aš niekaip to negalėjau suprasti. Maniau tie jausmai dings, bet jie tik stiprėjo ir aš bijojau pripažinti, kad gal būt mano dar neseniai jausta antipatiją Tajui, pasikeitė į kai ką daugiau.

Sukišau pirštus į plaukus ir sukandusi dantis pažvelgiau į apniūkusį dangų. Tik pilki debesys kurie pranašavo lietų, o aš norėjau nusirauti savo plaukus nes galvojimas man kėlė skausmą. Išsitraukusi telefoną pažvelgiau į senas Tajaus žinutes atsidususi susmukau ant suolo.

Autobusas vėlavo, todėl atvykau į mokyklą likus penkioms minutėms iki skambučio. Paspartinusi žingsnius įlėkiau pro duris ir net nesidairydama ketinau bėgti koridoriumi iki matematikos kabineto, bet stiprios rankos apsivijo mano liemenį ir gana skaudžiai trūktelėjo atgal. Mano nugara atsirėmė į tvirtą krūtinę ir aš išsigandusi žvilgtelėjau atgal ir mano širdis pradėjo plakti greičiau, bet tai buvo baimė, buvau tikra.

Semas nusišypsojo ir atlaisvinęs rankas greitu judesiu nutraukė nuo mano pečių paltuką. Stovėjau kaip įbesta ir tuomet pasijutau nejaukiai, kai jis drąsiai uždėjo savo rankas man ant liemens ir prisitraukė arčiau.

- Labas rytas, - jis pasilenkė, kad galėtų mane pabučiuoti, bet aš atkišau skruostą.

- Labas, Semai. - Nedrąsiai šyptelėjusi atsiplėšiau nuo jo.

- Tai aš netikras vaikinas, ar tikras? - Jis juokaudamas pakėlė mano paltuką ir pradėjo eiti į rūbine.

- Semai, aš. - Nežinojau ką pasakyti nes ir pati nebebuvau dėl nieko tikra. - Gal būt tik draugai? - Kilstelėjau antakį ir jo veidas nušvito.

My Fake BoyFriend (BAIGTA)Where stories live. Discover now