24. Dalis

197 26 3
                                    

Turėjau nusigauti iki miesto centro, bet dabar nieko daugiau nebenorėjau. Susmukau ant suoliuko parke prie ežero ir apsikabinusi kelius verkiau. Neturėjau jėgų daugiau eiti, neturėjau noro daugiau kažką daryti. Nebejaučiau ir šalčio bei nemalonių lietaus lašų kurie krito ant manęs. Tik norėjau jog atsibusčiau savo lovoje ir suvokčiau jog tai tebuvo sapnas.
Net nežinojau kiek dabar valandų. Ar mama jau nusigavo į restoraną manęs pasiimti? Ar tas Renė pranešė jai jog pabėgau? Vargu.
Sukandusi dantis pasitryniau skaudantį riešą ir apsidairiau. Pro mane skubėjo žmonės net nestabtelėjo. Kiekvienas turėjo savų problemų. Ar apskritai manęs kas nors pasiges?
Slinko minutės, gal valandos, jau net nebežinojau. Po truputį šaltį pakeitė šiluma. Net nesuvokiau iš kur ji, bet man jau nebebuvo šalta. Buvau visiškai permirkusi, o prie krūtinės spaudžiau savo rankinę.
Turėjau atsikelti ir nusigauti iki autobusų stoties. Galėjau paprašyti Majos arba Violetos pagalbos, bet jaučiausi tokia pavargusi.
- Lili? – kažkas švelniai palietė mano petį ir aš krūptelėjusi atsisukau. Jau maniau, kad tai mama ir dabar mane įgrūs į mašiną ir nuveš pas tą vaikiną. Tačiau prie manęs buvo palinkusi Violeta. – Kaip tu? – nedrąsiai paklausė ji ir atsisėdusi palenkė į mano pusę skėtį. – Ačiū dievui, kad tave radau.
Ji greitai išsitraukė telefoną ir drebančiais pirštais kažkam paskambino. Ji kalbėjo greitai, jos lūpos drebėjo ir ji vis nenustodama žvilgčiojo į mane.
- Taip radau ją, mes netoli tilto, gali paskubėti? – mergina išjungė pokalbį ir dar akimirką kažką sumaigė savo telefone. – Lili, mums reikia eiti.
- Nenoriu, - sušnabždėjau papurtydama galvą. Nuo šio judesio man net akyse aptemo, o skausmas pervėrė visą kūną.
- Tu susirgsi jeigu taip sėdėsi.
- Koks skirtumas, - užmerkiau akis ir giliai įkvėpiau. – Man nerūpi.
- Bet man rūpi, mums rūpi.
Nebesiklausiau. Niekur nenorėjau eiti, man buvo gerai čia, kur manęs neras mama ir negalės su manimi elgtis taip kaip išmano.
Nežinia po kiek laiko pasirodė ir Rėjus su Maja ir Tajumi. Jie visi bandė priversti mane eiti kartu, bet aš atsisakiau. Norėjau jog dabar jie paliktų mane ramybėje. Norėjau būti viena, bet jie nesiklausė.
Tajus kažkur pradingo, o Maja atsisėdo šalia. Atrėmiau savo galvą į jos petį, o pusbrolis ant manęs užmetė savo odinį švarkelį. Jie vis nenustodami ragino mane keltis nuo šio suoliuko ir eiti kartu, bet aš sukandusi dantis vis atsiakydavau.
Elgiausi savanaudiškai, žinojau tai. Bet visko man jau buvo per daug. Mantas kuris tikriausiai įsivėlė į Natali nusižudymą, mano tėvai kuriems nerūpi kaip iš tiesų jaučiuosi. Galva tiesiog ūžė nuo nesibaigiančių minčių ir aš nebežinojau nuo ko pradėti ir spręsti problemas.
- Tajau, - draugė pakilo nuo suolo ir priėjo prie savo vaikino. Aš ir toliau žvelgiau į tamsų dangų norėdama jog ši diena pasibaigtų.
- Kaip ji? – tai buvo ne Tajus, sumirksėjusi pasukau galvą ir išvydau Niką. – Kas nutiko? – jis priėjo prie manęs ir palietė mano pečius.
- Negaliu grįžti namo, - silpnai ištariau ir vaikinas linktelėjęs pastvėrė mane už rankos bandydamas pastatyti ant kojų.
- Nagi eime.
- Nenoriu, palikit mane ramybėje, - paprašiau ir pajutau kaip akyse vėl kaupiasi ašaros.
- Išprotėjai, per tokį orą?
Nieko nelaukdamas Nikas apkabino mane per liemenį ir pakėlė ant rankų. Norėjau priešintis, tik tam neturėjau visiškai jokių jėgų. Numarinusi galvą priglaudžiau prie vaikino krūtinės ir skaičiavau jo daromus žingsnius. Dvidešimt, keturiasdešimt, penkiasdešimt penki, šimtas dešimt. Galiausiai pasidaviau ir atsimerkiau tik tuomet kai jis nuleido mane ant žemės prie savo automobilio. Atrėmęs į jį, Nikas atidarė dureles ir nelaukdamas mano pritarimo įstūmė į vidų.
- Aš važiuosiu kartu, - įsiterpė Rėjus, bet aš papurčiau galvą. 
- Su juo jai viskas bus gerai, - patikino Maja ir vaikinas galiausiai linktelėjo.
- Ar gali man parašyti vėliau kaip ji jaučiasi? – pusbrolis kreipėsi į Niką ir sulaukęs teigiamo atsakymo galiausiai atsitraukė nuo durelių. – Ką man sakyti tavo tėvams jeigu paklaus kur tu?
- Sakyk, kad esu pas draugę, o pas kokia tu nežinai ar nepameni. – sumurmėjau vos apversdama liežuvį. Buvau tokia pavargusi jog mielai dabar užmigčiau.
Rėjus linktelėjo ir palietęs mano galvą priėjo prie Violetos kuri rankose laikė skėtį. Pamojavusi man ji vos matomai šyptelėjo ir apkabinusi mano pusbrolį tvirčiau prie jo prisiglaudė.
Kol vaikinas vairavo sugebėjau užsnūsti. Sunkiai alsuodama jaučiau kaip skausmas laužo kaulus. Nujaučiau jog man gresia peršalimas.
Pramerkiau akis kai vaikinas vėl pakėlė mane ant rankų. Apsivijau jo kaklą ir lyg apsvaigusi mėgavausi jo Hugo Boos kvepalais.
- Lili, tau reikia nusimesti tuos šlapius drabužius, ir palysti po dušu, - ištarė jis pastatydamas mane ant kojų.
Jis vis dar laikė mane apkabinęs per liemenį. Nikas buvo taip arti manęs. Susverdėjau įsikibusi į jo marškinius ir jis švelniai pirštais perbraukė per mano riešą.
- Iš kur ši mėlynė? – jis kilstelėjo mano smakrą ir aš įsistebeilijau į rudas jo akis.
- Mama privertė mane nueiti į restoraną susitikti su nauju vaikinu, - sušnabždėjau.
- Ar tai jo darbas?
Linktelėjau ir vaikinas atsiduso. Dar kartą mane paragino nusimesti drabužius ir palysti po dušu. Nors ir kokia silpna jaučiausi, norėjau kuo greičiau atsikratyti tos siaubingos suknelės.
Galiausiai sugebėjau prieiti prie dušo, o Nikas tuo tarpu greitai pradingo. Vyptelėjau prisiminusi jog čia nėra durų, o pats dušas labai atviras.
Nusimetusi drabužius palaukiau kol pradės bėgti karštas vanduo, ir tik tuomet išsitryniau kūną vaikino dušo žėlė. Kvepėjo citrinomis. Visad galėdavau užuosti juos nuo vaikino.
Prikandau lūpą nuo užplūdusių minčių. Norėjau to ko negalėjau gauti ir tai iš ties erzino. Kai išlindau iš dušo, apsivyniojau juodu rankšluosčiu kūną ir sustingau prie veidrodžio. Makiažo nebeliko, akys paraudusios, lūpa patinusi ir aš vos galėjau kvėpuoti per nosį. Mane tai krėtė drebulys tai apimdavo karštis. Suspaudusi pirštus atsargiai išėjau iš vonios ir Niką radau virtuvėje kaičiantį arbatą.
- Radau tau drabužių, jie svečių kambaryje. – Tarstelėjo jis atsisukdamas į mane. – Padariau arbatos, kad greičiau sušiltum.
Žengiau prie Niko ir stipriai jį apkabinau. Man nereikėjo sušilti, tik norėjau jog jis būtų šalia ir manęs nepaliktų.
- Lili, tau reikia apsirengti, - sušnabždėjo dusliu balsu. Jo rankos atsargiai lietė mano nugarą ir aš pajutau kaip per kūną perbėga malonūs virpuliukai.
Jis turėjo mane atstumti dėl daugybės priežasčių. Aš jam nepatinku, esu per jauna, jis apskritai nenori jokių santykių, jis mato mane kaip mažą nuskriaustą mergaitę.  Tačiau jis neatstūmė manęs kai pasistiebiau ant pirštų galiukų ir vos vos paliečiau jo lūpas savosiomis. Priešingai, jis prisitraukė mane arčiau savo krūtinės ir net gi atsakė į mano bučinį. Nesitikėjau to. Nesitikėjau jog jis man atsakys ir tuo labiau norės daugiau.
Jo pirštai braukė per mano kaklo linijas, manieji jau buvo suleisti į jo plaukus. Jaučiau kaip stipriai mano širdis daužosi krūtinėje, kaip virpa visas kūnas, o kraujas kaista venose. Man buvo karšta, atrodė jog šis paprastas bučinys degina mano lūpas, bet atsitraukti nenorėjau.
Staiga Nikas nutraukė bučinį ir sunkiai alsuodamas akimirką pažvelgė į mane. Jau buvau pasiruošusi išgirsti jo piktus žodžius, kaltinimus ar ką nors, bet jis staiga uždėjo savo didelį delną ant mano kaktos.
- Dieve, tu visa degi, - staiga jis atsitraukė ir nuėjęs prie spintelės pradėjo kažko ieškoti. – Štai išgerk, - jis ištiesė tabletę su šalto vandens stikline. – Turėtų numušti karščiavimą, tau mažiausiai trisdešimt aštuoni laipsniai, jeigu ne devyni.
Man išgėrus jis paėmė stiklinę iš mano rankų ir apglėbęs mane per liemenį pradėjo vesti iki kambario. Privertęs atsigulti į lovą jis nuėjo man atnešti arbatos. Sumirksėjau, dabar tai jau tikrai nenorėjau užmigti, tačiau akių vokai atrodė tokie sunkūs.
- Išgerk arbata, tai turėtų padėti, - jis padavė man puodelį ir ant lovos pakraščio padėjo savo baltus marškinius ir kažkada mano paliktus apatinius drabužius. – Aš einu į dušą, ilgai neužtruksiu gerai?
- Pabūsi kol užmigsiu? – paklausiau silpnu balsu ir jis nubraukęs mano plaukus linktelėjo.
- Tik greitai nusiprausiu, o tada grįšiu pas tave.
Man linktelėjus jis išėjo, o aš pradėjau gerti arbatą. Po kelių gurkšnių mane išmušė dar didesnis karštis, todėl nustojau ją gerti. Atsigulusi laukiau kol pasirodys Nikas, bet net nepajutau kaip užsnūdau.


My Fake BoyFriend (BAIGTA)Where stories live. Discover now