6. Dalis

297 25 7
                                    

Vos sugebėjau įkalbinti mama jog važiuotų be manęs. Ji tarsi jautė, jog galiu ir nepasirodyti, bet aš tą dariau ne dėl jos, o dėl tėvo. Jau vilkėjau balta suknelę. Mano plaukai buvo gražiai ištiesinti ir krito ant mano šviesiai mėlynų akių. Kosmetika paslėpė mano spuogus ir išryškino veido bruožus. Ryškiai raudonos lūpos ir aštrus žvilgsnis, tik nesijaučiau jog galiu išgyventi šį vakarą.

Į delninę įsimečiau krūvelę pinigų, vairuotojo pažymėjimą bei tapatybės kortelę su telefonu.

Pradėjau važiuoti iki viešbučio kuris buvo šalia ežero ir vos radusi  vietą stovėjimo aikštelėje nužvelgiau keturių žvaigždučių viešbutį kuriame buvo surengtas vakarėlis visiems tėvo bendradarbiams.

Mano tėvas dirbo vienoje didžiausių draudimo kompanijų visoje Austrijoje. „Vinaštetiš“ jis buvo vienas iš šefų Klagenfurte, todėl jo ir nebūdavo dažniausiai namuose. Jis didžiąją dalį laiko  dirbdavo Vienoje, o kai grįždavo užsiimdavo su naujokais kurie pridarydavo dažniausiai klaidų.

Po dešimties minučių vis dėl to išdrįsau išlipti iš automobilio. Prie įėjimo pastebėjau žmones. Tikriausiai viešbučio svečiai, turistai iš kitų šalių su savo šeimomis. Įėjusi pro didžiules duris apsidairiau ir pastebėjau vyrą stovintį nugarą į mane. Jis buvo vienas. Juodas kostiumas gražiai prigludęs prie jo kūno ir tamsiai rudi plaukai. Neblogas variantas.

- Labas, - ištariau aš ir vyras atsisuko. Jis lėtai pakėlė savo akis nuo telefono ir nužvelgė mane. – Tu viešbučio svečias? – prašau, kalbėk vokiškai, nebūk turistas iš kokios nors šalies kuri nekalba vokiškai.

- Ne aš čia atėjau... – jis kalba vokiškai!

- Nuostabu, - nudžiugusi iš delninės ištraukiau penkis šimtus eurų, po šimtą ir įbrukau į jo delną. – Padaryk man paslaugą, apsimesk mano vaikinu penkioms minutės. Ir šypsokis.

- Gal eik žaisti kitur?

Pastvėriau jį už parankės ir pradėjau vesti į restorano gilumą, į ten esančią salę skirta šiai šventei. Praėjome barą ir aš išvydau kelis tėvo draugus. Nuostabu, tereikia rasti mamą.

- Tai užtruks tik penkias minutes, - išėmiau dar du šimtus ir įkišau į jo kišenę. – Po to galėsim smagiai pasijuokti.

- Aš čia ne žaisti atėjau, - sušnypštė jis ir pabandė nusipurtyti mano ranką, bet tada aš suinkščiau.

- Neskriausk manęs, juk aš nieko blogo nepadariau, - graudžiu balsu suinkščiau ir į mus susmigo žmonių žvilgsniai. Vaikinas nustojo bandyti mane atplėšti nuo savęs ir trūktelėjo tolyn. Suveikė, dar kelias minutes pavaidinsiu prieš mama ir viskas bus gerai.

- Paklausyk manęs, - sušnypštė jis kai įėjome į pagrindinę salę. – Neketinu vaidinti tavo vaikino.

- Turi merginą?

- Ne, bet...

- Tuomet man tiks, šypsokis, ten mano mama. – įžnybiau jam į ranką ir prisispaudžiau krūtine prie jo rankos. Vargas, jam aiškiai nepatiko moterys, kitas jo vietoje jau būtų išsilydęs.

Mama mane pastebėjo iš karto tarsi būtų laukusi kol įsiverš uraganas. Pamačiusi mane su įsikibusiu vyru ji kilstelėjo antakį, bet tuomet palietė mano tėvo petį ir tas nusišypsojęs patraukė link mūsų. Man teko kone pastumti ta kvailį, kad judėtų. Nujaučiau jeigu paleisiu jo ranka jis ims ir pabėgs, o tada apsikvailinsiu visų akivaizdoje.

Mato tėvas kaip keturiasdešimt dviejų metų atrodė pakankamai gerai. Tamsūs plaukai, pilkšvos akys ir dailus Italų kostiumas. Šalia jo su taure šampano stovėjo mama. Jos šypsena buvo tokia siaubinga jog vos nulaikiau liežuvį neleptelėjusi kokios nors bjaurios frazės.

- Pagaliau atėjai, brangioji. – mama nuvėrė šalia manęs stovintį vaikiną ir kilstelėjusi antakį laukė kol aš jį pristatysiu.

- Tai, ė, Markas? – žvilgtelėjau į vaikiną kuris aiškiai buvo įpykęs. Markas buvo vienas populiariausių vardų, tad vyliausi jog pataikysiu.

- Nikas, - išspaudęs dirbtinę šypsena jis ištiesė ranką mano tėvui.

- Benas Majaris, o čia mano žmona Heide Majar.

- Nesitikėjome pamatyti Lilijana su vaikinu šiandien, kaip judu susipažinote? – mama nebuvo kvaila ir dabar ji aiškiai įtarė mano klastą.

Nikas pažvelgė į mane. Jis turėjo gražias rudas akis ir... aš jį jau buvau sutikusi. Išsižiojau sakyti, bet tuomet iš karto užsičiaupiau. Vaikinas aiškiai neketino nieko meluoti, todėl vos per kelias sekundes turėjau nuspręsti ką sakyti, ir tuomet suvokiau galinti pasakyti tiesą, bet dalį jos.

- Mudu susipažinome Italų restorane kai ėjau į pasimatymą su kitu vaikinu. – vaikinas primerkė akis ir laukė tolimesnio mano melo. – Jis į mane atsitrenkė, o aš na, nenulaikiau liežuvio ir leptelėjau atgal, nuo tada mudu susitikinėjame.

Vaikinas suraukė antakius tarsi negalėdamas patikėti mano sukurtu melu, bet tuomet jo akys išsiplėtė. Visgi mane prisiminė. Nenulaikiau šypsenos ir prikandusi lūpą leidau jam mane nužiūrėti. Na bent jau iš išvaizdos jis buvo dailus.

- Kokia sakei tavo pavardė? – pasidomėjo tėtis ir Nikas lėtai atitraukė savo žvilgsnį nuo manęs.

- Nikas Šnaideris.

- Atsiprašau? – kilstelėjo antakius tėtis ir prie mūsų pastebėjau artėjančius žmones.

Jau norėjau dingti, nes savo padariau, bet tėtis akivaizdžiai atpažino Niką ir aš pradėjau nerimauti, kad mano planas visgi bus sugadintas.

- Pone Šnaideri, - kreipėsi tėtis į senyvą vyrą prie kurio šono stovėjo daili moteris. – Nesitikėjau, kad mano Lile draugauja su jūsų anūku.

Kažkas čia akivaizdžiai ne taip. Suraukiau antakius bandydama suvokti ką padariau. Juk jis tebuvo atsitiktinis vaikinas, iš kur mano tėtis pažysta jį, ir jo senelį?

Nikas įsitempė ir aš pajutau kaip suspaudžia mano ranką. Žvilgtelėjau į jį ir pasijutau lyg būčiau nudeginta ledo.

- Nikai, brangusis. – prie mūsų žengė tamsiaplaukė moteris aiškiai džiaugdamasi tokiu mūsų spektakliu. – Kaip džiaugiuosi, jog tu pagaliau su mergina. O ji labai daili. – moteris nusišypsojo ir aš vos išspaudžiau šypsena. – Dajana Šnaider, Niko mama.

- Malonu susipažinti. – ištiesiau ranką, bet moteris mane apkabino. Gerai, man jau nebe juokinga.

- Kaip aš tavimi didžiuojuosi, Nikai. – prie jo priėjo vyras, jam turėjo būti virš šešiasdešimt metų, bet šiais laikais išvaizda galėjo ir apgauti. – O jau maniau mirsiu neišvydęs tavo merginos. – nusijuokęs jis priėjo prie manęs ir ištiesęs ranką pabučiavo į abu skruostus. – Man labai malonu susipažinti, Lilijana.

- Tiesiog Lili, - vėl šyptelėjau ir pajutau silpnumą. Man reikėjo ko nors užvalgyti.

Galiausiai sugebėjau atsitraukti ir pradėjau ieškoti užkandžių. Radusi stalą vos neišsilydžiau. Pastvėrusi lėkštutę prisikroviau užkandžių ir viena po kito pradėjau kimšti į burną. Visa diena nieko nevalgiau, todėl dabar atslūgus stresui vos laikiausi ant kojų.
Maniau tas vaikinas viską sugadins ir iš karto pasakys, kad aš melavau, bet jis tylėjo ir sukandęs dantis melavo kartu su manimi. Bent kuriam laikui mama nuo manęs atstos. Vyliausi, jog bent vasara nereikės eiti į pasimatymus ir aš galėsiu mėgautis šiltais saulės spinduliais prie ežero.

- Ar bent nutuoki ką pridirbai? – sušnypštė Nikas suspausdamas mano ranką. Jis ištraukė mano užkandžių lėkštę ir padėjęs ant stalo nusitempė toliau nuo žmonių. – Dabar nueisim prie tavo tėvų ir mano senelio, ir tu pasakysi, kad pamelavai.

- Dar ko, - ištraukiau ranką ir keli svečiai keistai į mus dėbtelėjo todėl Nikas nusišypsojo ir pastvėręs mane už liemens prisitraukė prie savęs.

- Aš tavęs nepažystu ir tikrai neketinu vaidinti tavo vaikinu, tu primelavai tu viską ir ištaisysi.

- Ko tu čia dabar stresuoji kaip mergiotė. Po dienos ar dviejų jie pamirš, kad aš egzistavau.

- Nepamirš, tik ne mano senelis su mama. Eisi ir pasakysi tiesą.

- Kodėl pats negali? – sušnypščiau ir įrėmiau rankas į jo baltus marškinius.

- Vos prieš kelias savaites perėmiau įmonės valdymą kurioje dirba tavo tėvas, neturiu laiko šioms nesąmonėms. Eime. – jis pradėjo mane tempti link tėvų.

Na jau ne, negalėjau pasakyti tiesos. Man reikėjo atsikratyti visų motinos peršamų vyrų. Turėjau baigti mokslus ir išvykti studijuoti į Vieną. Neketinau nei dėl jo ar ko nors kito sužlugdyti savo planų.

- Lilijana norėtų kai ką pasakyti, - išrėžė Nikas vis dar stipriai mane spausdamas prie savęs. – Ar ne?

- Taip, - išspaudžiau šypseną. Nikas pervėrė mane piktu žvilgsniu kuris bylojo, jeigu iškrėsiu kokia kvailyste man galas. Bet tiesa buvo tokia, man buvo visiškai vienodai jo reputacija ar tai kas jis buvo. – Nikas norėjo paprašyti, kad kita savaite visi pavakarieniautume, ar ne?

Nikas išplėtė akis ir išsižiojo. Jau maniau pasakys tiesą, bet tada jo lūpos susispaudė į ploną linija ir jis pažvelgė į savo senelį kuris džiaugėsi tokiomis žiniomis. Jis iš karto sutiko, kaip ir mano tėvai. Visi buvo patenkinti išskyrus Niką kuris atrodė taip lyg bet kurią akimirką man nusuks sprandą. Na, juk jis galėjo pasakyti tiesą. Nusišypsojau ir atsiplėšusi nuo jo šono įsikibau į jo motinos parankę. Jis melavo kartu su manimi, o tai, kad jis negalėjo pasakyti tiesos, buvo ne mano problema.



My Fake BoyFriend (BAIGTA)Where stories live. Discover now