My Fake BoyFriend (BAIGTA)

28. Dalis

Kelias dienas niekur nenorėjau eiti, o tuo labiau kažko veikti. Nikas visą laiką buvo kartu. Vaikinas nepaliko manęs kol neužmigdavau todėl jaučiausi be galo dėkinga.
Tėvai taip ir nepasirodė, o tikėjausi jog bent tėtis pasiteiraus kaip jaučiuosi. Mamai ir taip buvo aišku jog vienodai, bet iš tėvo tikėjausi daugiau. Tikriausiai net per daug.
Gerdama jau trečia puodelį kavos svarsčiau ką turėčiau veikti. Maja kelis kartus kvietė mane prasiblaškyti, bet kol kas norėjau tik pailsėti nuo visų ir apgalvoti ką darysiu toliau.
Ketinau vasarai susirasti darbą. Nors Nikas ir neprieštaravo jog gyvenčiau kartu ir net atsisakė imti pinigus, aš norėjau bent už kažką sumokėti. Todėl jis sutiko jog už maisto prekes mokėsiu aš.
Radau kelis restoranus ir kavines kuriose ieškoma vasarai jaunų padavėjų. Šešios dienos per savaite po devynias valandas man tiko. Kadangi sezonas galėjau tai išnaudoti. O ir alga nebuvo jau tokia bloga. Tūkstantis penki šimtai eurų į rankas.
- Lili, vakare mieste vyks šventė, manau turėtume nueiti. – Nikas atsirėmė į virtuvinę spintelę ir aš nenoriai pakėliau akis nuo telefono ekrano.
- Hmm. Aš nežinau, - burbtelėjau, bet tuomet vaikinas žengė arčiau ir paėmė mane už rankos.
- Aš rimtai, eisim į miestą, tad jeigu tau reikia penkių valandų susitvarkyti, siūlyčiau tą pradėti daryti dabar.
- Man viskas gerai, tau nebūtina dėl manęs jaudintis.
- Tu jau kelias dienas niekur neišeini, - priminė jis ir aš suspaudžiau lūpas. – Žinoma jog dėl tavęs nerimauju. Be to kita savaite vyks renginys ir aš norėčiau jog tu eitum su manimi.
- Nejaugi? – vyptelėjau ir jis pirštų galiukais nubraukė mano plaukus.
- Ta suknelė ant tavęs atrodys beprotiškai gražiai, o kadangi paklojau nemaža sumą norėčiau ją pamatyti bent kartą ant tavęs.
Nesusivaldžiusi pradėjau kikenti. Net nepastebėjau kada mudu nustojome rietis. Dabar su juo galėjau kalbėtis apie bet ką. Per šias kelias dienas jam papasakojau viską kas draskė mane iš vidaus. Jis ne tik mane išklausė, paguodė, bet ir neleido pasiduoti depresijai. Ir dabar žvelgiant į jį jaučiau kaip palengva daužosi mano širdis. Kaip noriu pasistiebti ant pirštų galiukų ir pabučiuoti jo lūpas, bet bijojau sugadinti tai kas tarp mūsų jau mezgėsi.
Mudu būsime tik draugai, žinojau tai ir neketinau jo versti galvoti kitaip. Suvokiau jog esu per jauna, kad jis mane mato kaip neklaužada paauglę. Todėl nuleidau akis ir jau norėjau nusisukti kai vaikino pirštai palietė mano smakrą. Akimirką sulaikiusi kvėpavimą spoksojau į jo rudas akis ir suvokiau kas greitai nutiks.
Jo viena ranka atsidūrė ant mane liemens ir aš nejaučia žengiau žingsnį pirmyn. Uždėjau savo delną ant jo krūtinės ir vos matomai šyptelėjau. Ne mano vienos širdis taip stipriai daužėsi. Tos ilgos sekundės atrodė tarsi visa amžinybė. Tarsi abu bijojome žengti tą pirmą žingsnį, tačiau galiausiai jis išdrįso. Pasilenkęs prie manęs jis ketino pabučiuoti mano lūpas. Galėjau prisiekti jog beveik jas jaučiau, kaip ir užuodžiau nuo jo kaklo tuos svaiginančius kvepalus, tačiau suskambėjęs durų skambutis abu privertė atsitraukti vienas nuo kito.
Mano širdis vis dar daužėsi kaip pašėlusi ir aš susigėdusi pasitraukiau vaikinui iš kelio. Nikas persibraukęs pirštais per savo plaukus nuėjo atidaryti durų, o aš iš karto pastvėriau savo kavos puodelį.
- Lili, čia pas tave, - šūktelėjo Nikas ir aš pastačiusi puodelį nuėjau į svetainę.
- Markai?
Negalėdama patikėti spoksojau į savo vyresnįjį brolį kuris šyptelėjęs ištiesė rankas. Ilgai nesvarstydama apkabinau brolį ir pajutau kaip akyse kaupiasi ašaros. Jis atskrido iš Australijos. Buvo sunku patikėti jog tai tiesa, bet jis iš tiesų buvo čia.
Pakviečiau brolį prisėsti, o tuo tarpu Nikas nuėjo į virtuvę, kad mums netrukdytų. Net nežinojau nuo ko pradėti. Paskutinį kartą jį mačiau prieš tris metus. Tada jis trumpam buvo atvykęs per Kalėdas, bet neapkentęs mamos nuolatinių prikaišiojimų jog jis vis dar neturi merginos kitą dieną grįžo atgal į Australija.
- Skambino tėtis, papasakojo kas nutiko, - prisipažino jis ir aš nenoriai linktelėjau. – Kaip jautiesi?
- Gerai, - gūžtelėjau pečiais ir giliai įkvėpusi šyptelėjau. – Visko tiek daug nutiko net nežinau nuo ko pradėti.
- Pradėk nuo pradžių, aš turiu laiko.
Linktelėjusi nuėjau padaryti jam kavos ir grįžusi su pyragu pradėjau pasakoti viską nuo pradžių. Papasakojau apie Natali ir kaip susipažinau su Mantu. Taip pat ir apie tai ką padarė mama ir kaip ji visus tuos metus su manimi elgėsi. Jis visiškai nenustebo kai papasakojau jog ji nupirko Mantą ir kad vėliau vertė mane eiti į pasimatymus su vaikinais kuriems aš atrodžiau kaip daiktas. Jis puikiai pažinojo mūsų tėvus ir tai buvo priežastis kodėl sulaukęs aštuoniolikos jis iš karto išvyko į kitą šalį. Kuo toliau nuo mūsų.
Tačiau dabar jautėsi kaltas jog mane paliko namuose. Jis tiesiog nežinojo jog visa savo pyktį mama nukreips tiesiai į mane. Nekaltinau jo ir neketinau to daryti.
- Aš čia būsiu tik savaitę, - galiausiai prabilo jis. – Norėčiau jog vyktum su manimi. Tau ten patiks, gamta, žmonės. Vasara galėsi tiesiog atsipūsti, o tuomet baigti dvyliktą klasę. Čia yra ir nuostabus universitetas, galėsi studijuoti kas tik patinka. Ką manai?
Nors mintis ir viliojo ir tikriausiai prieš mėnesį net nebūčiau susimąsčiusi atsisakyti, bet dabar turėjau priežasčių nevažiuoti. Pirmoji buvo mano draugai, antroji Nikas. Gerai, gal visgi vaikinas užėmė pirmą vietą, bet tai nieko nekeičia. Aš norėjau likti čia.
- Tikrai ačiū už tokį pasiūlymą, bet norėčiau likti čia.
- Čia yra kur? – kilstelėjo antakius jis akimis perbėgdamas per visą svetainę. – Su kur kas vyresniu vaikinu?
- Nikas nuostabus ir daug man padėjo, todėl taip noriu likti čia. Baigti mokyklą ir kaip planavau įstoti į Vienos universitetą.
- Jeigu tu to tikrai nori, tuomet aš tave palaikau. – priėjau prie jo ir stipriai apkabinau brolį.
- Ačiū, - sušnabždėjau.
- Jeigu tik ko prireiks juk žinai, kad gali bet kada man skambinti.
Linktelėjau ir mudu susitarėme kita savaite papietauti nes jis norėjo labiau pažinti Niką. Neprieštaravau ir kai brolis išėjo, Nikas prisijungė prie manęs ant sofos.
- Tai kaip dėl miesto? – pastvėręs mano delną jis lėtai pradėjo ten piršto galiu vedžioti per linijas.
- Manau nebloga mintis. – Pakilau nuo sofos ir dar nespėjus jam kažko pasakyti greitai pabučiavau į jo skruostą ir nubėgau į savo kambarį.