Gyvenimo skonis

✖1✖

Sakoma: Gyvenk taip, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė. Bet iš tiesų niekada negalvoji,kad tai bus paskutinė diena. Bent jau aš negalvojau. Bėda ta,kad niekada nežinai, kas tavęs laukia.

Štai ji man ir sako, žodžiai išsprūsta su spanguolinio keksiuko trupiniais, kableliai paskęsta kavos puodelyje. Negaliu sau leisti to išgirsti, bet jau per vėlu. Žodžiai mane suranda ir duria kaip peiliu:

-Nenorėjom, kad išgirstum iš daktarų. - Mama susikemša į burną paskutinį keksiuko kąsnį. -Ar gerai jautiesi?

Atidarau šaldytuvą ir nužiūriu saldumynų stalčių.

-Gerai, - meluoju.

Kuo daugiau valgau, tuo labiau skauda skrandį.

-Turėtum jaustis siaubingai. Vakar vakare paskambino daktarė Dženiferė. Gavome tyrimų rezultatus.

Mama atsistoja. Sijonas taip aptempęs šlaunis, kad kišenės virsta lauk. Ji nedrąsiai prieina prie manęs, ir apkabina. Rūgštus, rytine kava atsiduodantis kvapas atsklinda ramiu virtuvės oru ir tvoskia į mane.

-Suprask, tai nelengva...

-Man viskas gerai, aišku?

Mama susijuosia diržą.

-Klausyk, daktarė griežtai pareiškė, kad jei ir toliau taip valgysi, gyvensi ligoninėje iki pat paskutinios gyvenimo dienos. Juk žinai, kad tau gręsia skrandžio liga...

Mama neišdrįsta ištarti to žodio.

-Vėžys?- rėžiu.

-Paklausyk. Jei nori gyventi, turėsi laikytis specialios programos,kurią daktarė specialiai tau patengė.

Mama išsitraukia baltą lapą iš rankinės ir pradeda skaityti:

Danielė privalo ištisus du mėnesius nieko nevalgyti. Reguliariai, kas tris valandas išgerti po 0,75l vandens.

-Ką? Nori pasakyti, visas 60 dienų gersiu tik vandenį?

-Tai vienintelis būdas išvalyti skrandį ir nuodingas medžiagas. Supranti?

Gerai. Aš suprantu, mama.

Negaliu nieko padaryt. Nieko nevalgysiu ištisus du mėnesius. Nebegaliu daugiau kęsti skausmo.