Gyvenimo skonis

✖13 ✖

-Labas rytas, -pabundu nuo švelnaus Gabrieliaus balso. Jo rankose pusryčių padėkas. Tvyroja malonus juodos kavos kvapas ir kivių, bananų, braškių salotos. Pabučiuoju saldžias jo lūpas. Staiga Suvibruoja telefonas. Skambutis nuo Luko. Atsiliepiu:

-Lukai, dabar netinkamas metas,jei tu girtas gali paskambint Sa...

-Daniela, ištiko bėda, -Lukas pertraukia mane.

-Kas nutiko? -išlipu iš lovos.

-Turi grįžti namo. Visko telefonu nesakysiu,-Lukas sukukčioja.

-Lukai! Kodėl verki? -rėkiu į telefoną išsigandusi.

-Tai dėl Domo...-trūkčioja garsas.

-Kas darosi? Lukai, privalai man pasakyti! -skruostu nurieda ašara.

-Klausyk... Mes ligoninėje, kuo greičiau grįšk. Turiu eit.

Atsisėdu ant lovos. Negaliu pajudėti. Sumirksėti. Įkvėpti. Gabrielius atsisėda šalia ir apkabina.

-Kas nutiko, mažute?

Skruostu nurieda ašara. Gabrielius švelniai pirštu ją nuvalo ir stipriai apkabina.

-Gabrieliau, turiu grįžt namo kuo greičiau.

-Nepaleisiu tavęs vienos ,kai tau sunku. Skrisiu kartu,- Gabrielius paglosto skruostą.

Atsistoju nuo lovos ir apsirengiu. Gabrielius paima už rankos ir paliekame viežbutį. Pasigauname taxi:

-Į oro uostą,-paremiu galvą ant Gabrieliaus peties ir užmiegu.

Prabundu nuo šalto vėjo į veidą.

-Kur mes? -paklausiu Gabrieliaus.

-Miegojai visas aštuonias valandas, -po poros minučių būsim ligoninėje.

Gabrielius nemiegojo visą tą laiką. Jis saugojo mane ir gaudė šiltam glėbyje.

-Tu neprivalai to daryti. Galėjai pasilikti viežbutyje,-pažvelgiu į jį.

-Aš tave beprotiškai myliu,- pakšteli lūpomis man į skruostą.

Ižengiame į ligoninę. Prie įėjimo sėdi Lukas su Samanta.

-Ak, Dane, -Samanta puola man į glėbį.

-Kur Domas? -pravirkstu.

-Eime, -Samanta paima už rankos ir nuveda į palatą. Lovoje miega Domas. Jo širdis vos plaka. Ant rankų yra kiek randų ir didelių mėlynių. Pravirkstu.

-Kas nutiko? -Paklausiu Samantos ir prieinu prie Domo.

-Jam koma...-kukčiodama ištaria Samanta.