Gyvenimo skonis

✖23✖

Jamie apglėbia mane per juosmenį ir tvirtai priglaudžia.

- Eime.

Išeiname iš namų ir atsisėdame į mašiną.

-Kur važiuosim?-tariu.

-Pas mane.

Sustojus mašinai išlipame ir įžengiame pro baltos spalvos namo duris.

Jis nusitempia mane prie lifo ir, klaviatūroje surinkus tam tikrą skaičių kodą, durys atsidaro.

Po kelių minučių atsiduriame baltame salone. Viduje stovi tamsus medinis stalas, o ant jo - didžiulė baltų gėlių puokštė. Ant sienų kabo daugybė paveikslų. Tai pagrindinė svetainė, kurios lubos dvigubai aukštesnės nei įprastai. Žodis "milžiniška" - per menkas apibūdinti. Tolimoji siena - stiklinė, o už jos - balkonas, iš kurio atsiveria miesto panorama.

Dešinėje stovi įspūdinga  juodos spalvos sofa, ant kurios galėtų patogiai įsitaisyti dešimt žmonių. Kairėje, šalia mūsų, prie durų įrengta virtuvės zona. Visi virvės baldai balti, spintelių viršus - tamsaus medžio, be to, yra baras su šešiomis kėdėmis.

Netoli virtuvės, prie stiklinės sienos, stovi valgomasis stalas su šešiolika kėdžių. Kampe - tikras, spindintis, juodas fortepijonas. O kaipgi... jis tikiausiai skambina ir fortepijonu. Ant visų sienų kabo daugybė įvairiausio dydžio ir formos meno kūrinių. Tiesą sakant, šie apartamentai labiau primena meno galeriją, o ne gyvenamąją patalpą.

- Gal norėtum išgerti? - pasiūlo jis.

Išpūtusi akis įsistebeiliu į jį. Po vakarykštės nakies?! Man dingteli paprašyti "Magaritos" kokteilio, bet... nedrįstu.

- Aš išgersiu taurę baltojo vyno. Gal ir tu norėtum?

- Taip, mielai, - sumurmu.

Stoviu milžiniškame kambaryje kaip nesava. Jamie atkemša butelį vyno. Jis nusivilka švarką.

- Ar tiks "Pouilly Fume"?

- Jamie, apie vyną aš nieko nenusimanau. Neabejoju, kad tiks, - tyliai ir nedrąsiai sakau.

Man daužosi širdis. Noriu sprukti. Čia tokie turtai... Viskas perdėtai prabangu. Ką aš čia veikiu?

"Puikai žinai ką", - piktai sušnypščia pasąmonė.

-Taip, aš noriu atsidurti lovoje su Jamie.

- Štai. - Jis paduoda man taurę vyno.

Net taurės brangios: iš sunkaus šiuolaikiško krištolo. Nuryju gurkšnelį: vynas lengvas, gaivus ir skanus.

- Tu labai tyli ir net neraudonuoji. Tiesą sakant, tokos išblyškusios tavęs dar nemačiau, Daniela , - kimiai sako jis. - Gal nori valgyti? Papurtau galvą. Negalėčiau praryti nė kąsnio.

- Turi labai erdvius namus.

-Erdvius?

-Erdvius.

- Skambini? - klausiu kryptelėdama galvą į fortepijoną.

-Taip.

-Gerai?

-Taip.

- Na, žinoma... Ar esama ko nors, ko gerai nemokėtum?

- Yra... yra pora dalykų, kurių nemoku.

Jamie taip pat išgeria dar gurkšnelį vyno. Ir nenuleidžia nuo manęs akių. Jaučiu, kaip tos akys seka mane, nusisukusią ir besižvalgančią po kambarį.

- Gal norėtum prisėsti?

Linkteliu ir jis, paėmęs už rankos, nusiveda mane prie didžiulės sofos. Jamie prisėda šalia ir pasisuka į mane. Alkūne remdamasis į sofos atlošą, jis pasideda galvą ant dešinės rankos. Jamie stipriai sučiaupia lūpas.

- Jei sutiksi... norėčiau parodyti tau kai ką.

Nužingsniuojame koridoriumi. Praėję pro kelerias duris, sustojame prie paskutinių, esančių pačiame koridoriaus gale. Už jų - miegamasis su didele dvigule lova. Jame viskas balta - ir baldai, ir sienos, ir patalynė. Šis kambarys - be gyvybės, šaltas, bet pro vitrininį langą atsiveria nuostabiausia panorama.

- Tai bus tavo kambarys. Galėsi įsirengti jį, kaip tau patiks, ir turėsi jame viską, ko tik panorėsi.

- Mano kambarys? Nori, kad persikelčiau čia gyventi?

-Apie visa tai dar turime pasišnekėti, susitarti. Jei apskritai nori tai daryti... - tyliai, neryžtingai priduria Jamie.

-Aš čia miegosiu?

-Taip. Eikš, tikiausiai išalkai,- paėmęs už rankos, nusiveda laiptais žemyn.

Į neįsivaizduojamai didelį kambarį grįžtu visa virpėdama.

Stoviu ant bedugnės krašto ir turiu nuspręsti, šokti ar nešokti.

- Puikai suprantu, kad vedu tave į tikrą pragarą, Daniela , todėl labai noriu, kad viską gerai apsvarstytum, - sako Jamie.