Gyvenimo skonis

✖29 ✖

Parduotuvėje nusiperku raudono vyno ir pelėsinio sūrio. Susimoku kasoje už prekes, įsidedu jas į rankinę ir išeinu. Netoli parduotuvės mirkčioja policijos švyturėliai. Einu tiesiai prie nusikaltimo vietos. Ant žemės guli juodas maišas su lavonu viduje. Noriu pamatyti kas ten, tačiau mane sulaiko policininkas už geltonos juostos. Policijos mašinoje įžiūriu jauną vaikiną su juodu kapišonu. Jo akis dengia šešėlis. Ką matau, tai sužalotą skruostą ir želinčią ant smakro barzdelę. Jis žiūri tiesiai į mane. Susikrimstu. Širdis plaka kaip paklaikus.
-Panele, ar esate nukentėjusiojo giminaitė?- rėžia policininkas.
-Ne, pone- staigiai atsakau.
-Tuomet prašome palikti nusikaltimo vietą.
Lėtai nusisuku ir nueinu namų link.
Einu tamsia, neapšviesta gatvele. Aplinkui nematyti jokio žmogaus. Man baugu. Iš rankinės išsitraukiu ausines su telefonu. Pasileidžiu muziką. Sumąstau parašyti Gabrieliui.
"- Sveikas. Norėčiau pamatyti tave. Atleisk, kas buvo ne taip."
Po minutės gavau atsakymą.
- Laba, šaunu, rytoj esu laisvas. Atlėk pas mane, kada galėsi."
Nusišypsau ir nubėgu namo. Iškart užrakinu duris ir tyliai nueinu iki virtuvės. Įsipilu į didelę taurę vyno, supjaustau sūrį, sudedu į lėkštę ir tyliai nueinu iki savo kambario. Pasiemu knygą ir su visu maistu įsitaisau ant lovos. Po poros valandų nejučiamai užmiegu.
Rytą pabundu nuo mamos ir tėčio barnio. Staigiai išlipu iš lovos ir pradarau duris, kad garsiau girdėčiau.
-Tu tik man nemeluok, nenoriu, kad turėtum paslapčių nuo manęs,- šaukia mama.
-Gerai. Aš jam padėjau ištrūkti. Sumokėjau pinigų...- neaiškiai burba tėtis. Brolis Jonas vonioje įjungia vandenį. Pokalbio nebegirdžiu. Nusileidžiu žemyn į svetainę, įsijungiu televizorių ir įsitaisau ant sofos.
-Šiandien žiniose, šiandieną buvo paleistas nusikaltėlis po vakar įvykdytos žmogžudystės už didelį pinigų užstatą...- klausydama bandau sudėlioti, ką pasakė tėtis mamai.
-Ate, dukryte,- šukteli tėtis ir išeina iš namų.
-Tėti, palauk!
Tačiau jis nebeišgirsta.
Sutrikusi užlipu laiptais aukštyn, greitai apsiprausiu, apsirengiu, pasidažau, pasiemu rankinę ir išeinu iš namų. Nuvažiuoju autobusu iki Gabrieliaus namų.
- Labas, Daniela, gražiai atrodai, užeik,- atidaro Gabrielius duris.
-Sveikas, ačiū,- mudu nei pasibučiuojame, nei apsikabiname. Tiesiog pasisveikiname žodžiu ir viskas. Ko gero, tarp mūsų viskas baigta. Ko gero, jis man nieko nebejaučia... Nusiemu batus ir nuseku paskui Gabrielių į svetainę. Kambarys netvarkingas, viskas išmėtyta, išterliota ir purvina.
-Ar čia kas nudvesė?-nustembu.
Jis nusijuokia. Nusijuokia, lyg nieko nebūtų įvykę. Nusijuokia, lyg nebūtų viską pamiršęs.
-Mano dėdė, kuriam priklauso šis namas, parduoda jį, nes dėdei trūksta pinigų. Prieš koledžą turiu susirasti būstą, planuojame su Luku išsinuomoti bendrabutyje kambarį.
-Ak, tuomet viskas aišku.
-Gal kavos, arbatos?
-Arbatos.
-Gerai, įsitaisyk kur nors,- Gabrielius išeina iš kambario. Atsisėdu tarp megztinių apmestos sofos. Po foteliu pastebiu kyšančią raudoną dėžę. Atsiklaupiu ant grindų ir pradarau dėžę. Aikteliu. Dėžėje guli juodas džemperis su dideliu kapišonu. Džemperio kišenėse kyšo juodos odinės pirštinės. Staigiai uždarau dėžę ir pastumiu po foteliu ten, kur buvo, kadangi išgirstu ateinantį Gabrielių.
-Tikiuosi mėgsti raudoną arbatą?-šypteli jis.
-Ak, tiks.
Sėdime tyloje, priešais kitą, gurkšnodami arbatą. Žiūrime viens kitam į akis ir netariame nei žodžio. Po mirtinos tylos Gabrielius atsistoja, iš stalčiaus ištraukia žvakę su žiebtuvėliu. Uždega ją ir pastato ant stalo.
- Tai apie ką norejai pasikalbėti?-pagaliau užmezga kalbą.
-Ar tarp mūsų viskas baigta?- tiesiai šviesiai sakau.
Gabrielius prunkšteli nepagalvojęs, jog galiu tokį klausimą užduoti.
- Daniela, kiek prisimenu, tu mane palikai, dėl kažko supykusi, net nepaaiškinai dėl ko, man nepaskambinai, nerašei dienų dienas, įskaudinai mane ir širdį sudaužei į tūkstančius gabalėlių!  Dar tokio pikto Gabrieliaus nemačiau. Apskritai, jis prie manęs visada gerai nusiteikęs ir linksmas. Mano širdis pradeda plakti greičiau. Jau suprantu, kuo šie santykiai baigsis.
- Ar viską pasakei? Pamiršai, jog viešbutyje dulkinaisi su kale!- rėžių tai jam tiesiai priešais veidą. Mano akys prisipildo ašarų.
- Kokia kale? Ką dulkinau, tai tik savo kambario pagalvę! Aš tau sugebėjau atleisti dėl jūsų trumpojo romanėlio su Jamie, o tu už tai mane palieki vieną? Ačiū, bet to jau per daug!

Tik dabar sovokiu, kas nutiko. Juk Gabrieliaus veido tame kambaryje nemačiau!

- Tai ten nebuvai tu?-nusiraminu.

-Nebuvau, tačiau ačiū, jog tik dabar paklausei!- Gabrielius atsistoja nuo sofos su puodeliu kambario tarpduryje.

-Gali jau eiti, turiu daug tvarkymosi,- šis rėžia ir nueina.

Atsistoju ir išeinu iš namo. Atsiremiu prie jų, suklumpu ir susigraudinu. Išsitraukiu iš kišenės telefoną ir surenku Samantos numerį.

-Alio, Daniela, ar tai tu?

-Samanta, labas, aš prie Gabrieliaus namų, man dabar reikia tavęs,- kukčiodama ištariu.

- Ak mieloji, tuoj būsiu.

Po penkių minučių Samanta pasiima mane, ir nuvažiuojame pas ją.

-Nagi pasakok!-nekantraujanti taria Samė savo lovoje su ledų dėže.
- Aš jam melavau. Kai mudu buvome pora, susitikinėjau su kitu vaikinu. Paskui apkaltinau jį, kad miegojo su kita. Beto, šniukštinėjau jo namuose ir radau juodą džemperį su kapišonu, juodas pirštines!
- Na ir ką turi prieš juodus drabužius ?
- Negi neseki naujienų? Šiandien buvo paleistas nusikaltėlis vakar nužudęs žmogų. Ir manau ,jog užstatą sumokėjo mano tėtis.
Vakar , eidama iš parduotuvės kaip tik suiminėjo nusikaltėlį. Jis buvo su tuo pačiu džemperiu ir pirštinėmis , kurias radau Gabrieliaus dėžėje, prisiekiu, tai tie patys rūbai!- tik dabar viską supratau.