Gyvenimo skonis

✖26 ✖

Kambaryje užplūsta šviesa, švelniai budindama mane iš gilaus miego. Pasirąžau ir atsimerkiu. Išaušo gražus ir saulėtas rytas. Šalia manęs, kietai įmigęs, guli Jamie. Ak, vaizdas puikus. Ryškių kontūrų, papūstos lūpos, blizgantys, švarūs plaukai nuostabiai susitaršę. Ima pagunda ištiesti ranką ir jį paliesti, bet miegodamas jis toks gražus. Ir man nereikia sukti galvos dėl to, ką sakau, ką sako jis, ką planuoja ir ypač kaip toliau ketina elgtis su manimi.
Galėčiau žiūrėti į jį visą dieną, bet... man reikia į tualetą. Išsmukusi iš lovos, ant grindų randu baltus jo marškinius ir apsivelku. Žengiu pro duris, tikėdamasi rasti vonios kambarį, bet atsiduriu erdvioje drabužinėje, dydžiu prilygstančioje mano miegamajam. Čia kabo kelios eilės brangių kostiumų, maršknių, kaklaraiščių, pridėta batų. Ar kam nors gali reikėti tokios daugybės drabužių? Nepritariamai cakteliu liežuviu. Tiesą sakant, Samanta turimų apdarų gausa beveik galėtų varžytis su šios drabužinės savininku. Samanta! Visą vakarą jos nė neprisiminiau. O juk žadėjau nusiųsti žinutę. Šlamštas. Manęs laukia nemalonumai.
Grįžusi į miegamąjį, Jamie randu tebemiegantį. Susirenku ant grindų išmėtytus rūbus, juos apsivelku. Akį patraukia ant staliuko gulintys mašinos rakteliai. Pagriebiu juos ir išeinu iš namų. Įsėdu į mašiną ir išvažiuoju. Sustoju degalinėje.
-Puodelį latte,- tariu kasininkui.
Šis staigiai pagriebia puodelį ir įpila kavos.
-Bus du penkiasdešimt.
Iš kišenės ištraukiu pinigus ir pasiemu puodelį.
Vos įžengus pirmą žingsnį pro viežbučio kambario duris metu ant žemės rankinę. Atsargiai atsisegu aukštakulnius. Nusiimu drabužius ir atsisėdu ant sofos.
-Daniela... - į kambarį įžengia besišypsantis Gabrielius, -kur dingai? Tiek laiko tavęs nemačiau, -jis švelniai atsigula ant manęs ir pabučiuoja į kaklą.
-Buvau grįžusi namo, mama jaudinosi, -sumeluoju.
Dar niekada nesu melavusi Gabrieliui. Ir niekada nemaniau, kad meluosiu. Gabrieliui. Kuris buvo šalia, kai man reikėjo. Kuriam aš išsipasakodavau, o jis -man. Kuris manimi rūpindavosi ir mylėjo.
Užsidengiu rankomis veidą. Skruostais ima riedėti ašaros. Gabrielius švelniai suima rankas ir atitraukia nuo veido.
-Daniela, kas nutiko?-šis nuvalo skruostu riedančias ašaras.
-Ak,  Gabrieliau... -stipriai apkabinu jį. Nenoriu jo paleisti. Aš nežinau kas man darosi. Aš jį taip myliu. Kodėl leidausi suviliojama Jamie?
-Nagi, sakyk, dėl ko verki?
-Gabrieliau, aš atsiprašau. Melavau tau. Apgaudinėjau tave. Gabrieliau prašau!
Gabrieliaus skruostu nurieda ašara. Jis paleidžia mano rankas. Lėtai atsistoja nuo sofos.
-Gabrieliau, išklausyk!
Jis atsistojęs apsisuka ir išeina iš kambario. Katik Gabrieliui sudaužiau širdį. Išbėgu iš kambario, tačiau Gabrieliaus nebematyti. Pusnuogė išeinu iš viežbučio lauk. Pamatau Gabrielių atsisėdusį kampe prie sienos. Ir tyliai verkiantį.
-Klausyk, aš padariau didelę klaidą, - atsisėdu šalia jo ir nuvalau riedančią ašarą,- prašau, atleisk man!
-Daniela, negi nesupranti, kad tave mylėjau. Mylėjau tave visa širdimi, dėl tavęs galėjau padaryti bet ką!- Gabrielius atsistoja. Nusivalo ašaras ir nueina.
Sėdžiu viena, pusnuogė ant asfalto. Visa apsiverkusi ir drebanti nuo šalčio. Nebematau Gabrieliaus,šalia einančių praeivių. Nebematau nieko. Tik bekraštę tuštumą ir tamsą supančią mane.