Gyvenimo skonis

✖18 ✖

-Apiplėškim šį, -Džesika parodo į dviejų aukštų namą. - Namuose nieko nėra, šviesos užgesintos aštuntą valandą vakaro.

Įbėgam į kiemą. Išsitraukiu iš kuprinės savaržėlę ir imu rakinti duris.

-Žiūrėk, -vos girdimai sušnabžda Džesika. Ši pakelia durų kilimėlį ir paima raktą.

-Lengviau nebūna, - atrakinu duris. Įžengiame į artimiausią miegamąjį. Džesika uždega šviesą. Priešais milžiniška juodos spalvos spinta. Praveriu duris. Per visą sieną pakabinta įvairiausų spalvų suknelių.

-Viską mesk į kuprinę, -Džesika pagvelbia pusę kambaryje esančių suknelių. Žengiu toliau. Atsiveria aukštakulnių skyrius.

-Aš rojuje! -paimu leopardinius, juodos, baltos, raudonos ir rožinės spalvos aukštakulnius.

-Dane!- Džesikos rankose raudonos spalvos dėžutė. Ji visa prikrauta pinigų.

-Nagi, paskubam!- pradarau rankinių stalčių. Pasiemu jas visas ir rankines prikraunu šalia kabančiom palaidinėm.

-Sprunkam, Dane, - Džesika pasiima visą krūvą grožybių ir išjungia šviesas.

-Vos paeinu,-tariu.

Mano rankose penkiolika ,išsipūtusių nuo rūbų ir batų ,rankinės. Įsėdame į mašiną. Tašes sukraunu ant galinių sėdynių.

-Važiuojam pas Gabrielių. Su juo susitariau, kad galėsim ten viską laikyti,- Džesika užveda variklį ir nuspaudžia gažo pedalą. Garsiai paleidžiu per grotuvą  muziką.

-Daniela, myliu tave, - Džesika nusišypso. Imu žviegt iš visos gerklės.

-Dar tokia laiminga gyvenime nebuvau!

Prieš langus pamatau Gabrieliaus namą. Mašina sustoja. Išlipame ir paimame visas tašes.

-Gabrieliau,kur tu? -įžengiame pro duris ir Džesika sužviegia per visus namus.

-Sveikos, vagišės, -Gabrielius įeina į svetainę apsirengęs vien su pilkais apatinias. Jis prieina prie manęs, apkabina ties liemeniu ir iskelia į viršų. Lėtai prisitraukia ir pabučiuoja. Džesika sukrankščia. Atsitraukiu nuo Gabrieliaus ir garsiai nusijuokiu.

-Taigi, kaip sekėsi? -Gabrielius nukrausto stalą.

-Viskas vyko tiesiog nuostabiai, lengviau nebūna, -Džesika atsega kuprinę ir ant stalo sukrauna visus rūbus.

-Oho, juk čia visa spinta!

-Taip, o svarbiausia, kad įžengėme laisvai. Raktas nuo durų gulėjo po kilimėliu.

-Eina sau. Žiūrėkit ,atlaisvinau jums visą spintą, galite viską dėti čia, -parodo į šalia stovinčią spintą. Pirmame skyriuje pakabiname sukneles. Nuo baltos spalvos iki juodos, nuo trumpiausių iki ilgiausių. Akį patraukia raudonos spalvos suknelė iki žemės. Apsivelku ją.

-Įsimylėjau šią suknelę, -Gabrielius nusijuokia. Pribėgu prie jo ir imu jį kutenti.

-Juokauju, ne suknelę, o tave! Prašau, tik liaukis kutenusi !

-Pozuokit, modeliai, -Džesika paima fotoaparatą ir blyksteli. Gabrielius pakelia mane ant rankų ir prikanda lūpą. Blikt - sumirksi fotoaparatas. Džesika išdelioja ant lentynų aukštakulnius. Į stalčius sudeda papuošalus.

-Tai lyg nuosava parduotuvė, - Gabrielius aikteli pamatęs visus pavogtus daiktus. Džesika paima į rankas raudoną dėžutę. Ją iškrausčius ištraukia maišelį žolės.

-Čia beveik dešimt gramų, -nusijuokia ji. Gabrielius susuka tris kasiakus. Aš paleidžiu muziką.

-Už tobulą gyvenimą, -taria jis ir įtraukiame žolės.

Tai nuostabu. Visos brangenybės, gražiausios suknelės, aukštakulniai. Visa tai yra mūsų. Tai lyg sapnas, kuriame gyveni.